Pasiilgau

Teko girdėti, kad per 80 proc. styginių kvartetų savo veiklą baigia po pirmosios repeticijos. Galiu tik spėti, kiek tinklaraštininkų savo blogą baigia po pirmojo įrašo... Na, arba mėnesio, o tuo labiau metų. Bet aš pasiilgau.
-

Niekad nemaniau, kad galima šitaip labai pasiilgti kalbos. Dantys greičiau pripranta prie kvietinės duonos, o liežuvis - prie svetimos tarties, nei naują kalbą prisijaukina smegenys. O juk pastarosios tarsi turėtų būti mažiausiai inertiškos, lanksčiausios? Graikų (švedų?) rašytojas Teodor Kallifatides , 26-erių atsikraustęs į Švediją ir visas savo 40 knygų parašęs švedų kalba, sako, kad gal net niekad ir neprisijaukina. Ne todėl, kad neišmoksta žodžių. Todėl, kad žodžiai skirtingose kalbose gimsta kitokie.

Ar švedai myli vienas kitą mažiau, nei pvz. amerikiečiai, mat nebaigia kiekvieno telefono pokalbio ar laiško "myliu"? Ar danai gyvena jaukiau, nei kitos tautos, mat danai susigalvojo veiksmažodį/daiktavardį/būdvardį viename "hygge" (būti jaukiai, jaukumas, jaukus)? Kodėl šio universalaus žodžio neprireikė švedams (pastarieji turi tik įprastąjį "jaukus", ir nevartoja jo kiekvienai progai pasitaikius)?

Pažįstamas iš Italijos labai stengėsi išmokti lietuviškai. Kiekviena proga, su kiekvienu ir visur vaikinas stengėsi kalbėti šia kalba. Jis buvo girdėjęs, kad Lietuvoje pasitaiko, kad "lyja lyg iš kibiro". Vilniuje apsilakyti išpuolė gruodį. "sninga kaip iš kibiro" - pastebėjo išlipęs iš lėktuvo.

Jei švedas parašo žinutę, kad susirgo ir pasiteirauja, kas naujo darbe, dauguma pirmiau palinki - "Sveik", o tik vėliau ima pasakoti naujienas. Gal ir nei vienoje kalboje nėra griežtos taisyklės, bet bent jau lietuviškai, man regis dažnai atsakome: nieko tokio, darbe nieko naujo, ataskaitas reikės atiduoti tik pirmadienį. Sveik!

--
Per šitą beveik metų pauzę aš daug praleidau. Nepapasakojau apie pirmuosius žingsnius besimokant kalbos. Kaip, pvz., antrąją savaitę dėstytojai paklausus, ką veiksiu savaitgalį ir sužinojus, kad galvoju vykti į Oslą, ji lentoje užrašė "brangus-brangesnis-brangiausias" ir pradėjo aiškinti būdvardžių laipsniavimą...

Arba kaip Malmės mieste siautėjo žudikas, paslaptingai šaudęs į "nešvediškos išvaizdos" žmones (per metus sužeidė, nužudė ar atakavo bent keliolika kartų). Prieš pat suėmimą maniakas šaudė beveik kas vakarą. Į kalbų mokyklą atėjo pavaduojanti dėstytoja. Ji užrašė lentoje "psykisk sjukdom", pirštais pavaizdavo pistoletą ir prirašė "šaudyti-šaudo-šaudė" (švediškai kaip tik netaisyklingas veiksmažodis). Kadangi pradedančiuosius itin sunku prakalbinti ir padrąsinti kalbėti, ji pasiūlė padiskutuoti, ką mes galvojame apie paskutinių dienų naujienas. Kadangi pradedantieji moka itin mažai žodžių, kalbinti juos reikia paprastai. Pradedantiesiems dalį žodžių tenka aiškinti vizualiai ir gestais.
Taigi: "Mieste siautėja maniakas. (paklaikęs žvilgsnis ir pamosavimas pirštu ties smilkiniu). Jis serga psichine liga. Gali būti, kad jis serga. Jis šaudo į tokius žmones, kurie jam atrodo... ne švedai. Pavyzdžiui, jei žmogus atrodo kaip... kaip ... pvz. jūs (beda pirštu į mane), melsvos akys, ir šviesūs plaukai, tai ingen problem, jokių bėdų. Bet jei žmogus atrodo kaip .... kaip... kaip... va kaip jūs (beda pirštu į vaikiną iš Afganistano, o jis nejučia slepia barzdą po languotu šaliku), tai tada blogai".

--

Taigi, praleidau daug. Puikusis turbūt yra dar ir nedrausmingasis. Juk ir jo autorė nuo mokyklos suolo pasižymi nelankomumu.

Bet aš labai pasiilgau, todėl grįžtu.