Pasiilgau

Teko girdėti, kad per 80 proc. styginių kvartetų savo veiklą baigia po pirmosios repeticijos. Galiu tik spėti, kiek tinklaraštininkų savo blogą baigia po pirmojo įrašo... Na, arba mėnesio, o tuo labiau metų. Bet aš pasiilgau.
-

Niekad nemaniau, kad galima šitaip labai pasiilgti kalbos. Dantys greičiau pripranta prie kvietinės duonos, o liežuvis - prie svetimos tarties, nei naują kalbą prisijaukina smegenys. O juk pastarosios tarsi turėtų būti mažiausiai inertiškos, lanksčiausios? Graikų (švedų?) rašytojas Teodor Kallifatides , 26-erių atsikraustęs į Švediją ir visas savo 40 knygų parašęs švedų kalba, sako, kad gal net niekad ir neprisijaukina. Ne todėl, kad neišmoksta žodžių. Todėl, kad žodžiai skirtingose kalbose gimsta kitokie.

Ar švedai myli vienas kitą mažiau, nei pvz. amerikiečiai, mat nebaigia kiekvieno telefono pokalbio ar laiško "myliu"? Ar danai gyvena jaukiau, nei kitos tautos, mat danai susigalvojo veiksmažodį/daiktavardį/būdvardį viename "hygge" (būti jaukiai, jaukumas, jaukus)? Kodėl šio universalaus žodžio neprireikė švedams (pastarieji turi tik įprastąjį "jaukus", ir nevartoja jo kiekvienai progai pasitaikius)?

Pažįstamas iš Italijos labai stengėsi išmokti lietuviškai. Kiekviena proga, su kiekvienu ir visur vaikinas stengėsi kalbėti šia kalba. Jis buvo girdėjęs, kad Lietuvoje pasitaiko, kad "lyja lyg iš kibiro". Vilniuje apsilakyti išpuolė gruodį. "sninga kaip iš kibiro" - pastebėjo išlipęs iš lėktuvo.

Jei švedas parašo žinutę, kad susirgo ir pasiteirauja, kas naujo darbe, dauguma pirmiau palinki - "Sveik", o tik vėliau ima pasakoti naujienas. Gal ir nei vienoje kalboje nėra griežtos taisyklės, bet bent jau lietuviškai, man regis dažnai atsakome: nieko tokio, darbe nieko naujo, ataskaitas reikės atiduoti tik pirmadienį. Sveik!

--
Per šitą beveik metų pauzę aš daug praleidau. Nepapasakojau apie pirmuosius žingsnius besimokant kalbos. Kaip, pvz., antrąją savaitę dėstytojai paklausus, ką veiksiu savaitgalį ir sužinojus, kad galvoju vykti į Oslą, ji lentoje užrašė "brangus-brangesnis-brangiausias" ir pradėjo aiškinti būdvardžių laipsniavimą...

Arba kaip Malmės mieste siautėjo žudikas, paslaptingai šaudęs į "nešvediškos išvaizdos" žmones (per metus sužeidė, nužudė ar atakavo bent keliolika kartų). Prieš pat suėmimą maniakas šaudė beveik kas vakarą. Į kalbų mokyklą atėjo pavaduojanti dėstytoja. Ji užrašė lentoje "psykisk sjukdom", pirštais pavaizdavo pistoletą ir prirašė "šaudyti-šaudo-šaudė" (švediškai kaip tik netaisyklingas veiksmažodis). Kadangi pradedančiuosius itin sunku prakalbinti ir padrąsinti kalbėti, ji pasiūlė padiskutuoti, ką mes galvojame apie paskutinių dienų naujienas. Kadangi pradedantieji moka itin mažai žodžių, kalbinti juos reikia paprastai. Pradedantiesiems dalį žodžių tenka aiškinti vizualiai ir gestais.
Taigi: "Mieste siautėja maniakas. (paklaikęs žvilgsnis ir pamosavimas pirštu ties smilkiniu). Jis serga psichine liga. Gali būti, kad jis serga. Jis šaudo į tokius žmones, kurie jam atrodo... ne švedai. Pavyzdžiui, jei žmogus atrodo kaip... kaip ... pvz. jūs (beda pirštu į mane), melsvos akys, ir šviesūs plaukai, tai ingen problem, jokių bėdų. Bet jei žmogus atrodo kaip .... kaip... kaip... va kaip jūs (beda pirštu į vaikiną iš Afganistano, o jis nejučia slepia barzdą po languotu šaliku), tai tada blogai".

--

Taigi, praleidau daug. Puikusis turbūt yra dar ir nedrausmingasis. Juk ir jo autorė nuo mokyklos suolo pasižymi nelankomumu.

Bet aš labai pasiilgau, todėl grįžtu.

Kada ateina vasara Švedijoje

Ant žolės - po medžiu. Štai kur iš tiesų norisi skaityti, studijuoti, valgyti ledus bei gyventi.
Saulei išlindus man, kaip ir visiems vargšams šiauriečiams, atrodo, kad visa ką reikia veikti lauke. Tegu susisupus į antklodę, tegu su megztiniu, bet lauke.
Ypač tai privaloma, jei pirmą kartą gyvenime atsikraustoma gyventi prie jūros. Žiemą, stebint snaudžiančius puikius miesto parkus ir mintyse aikčiojant - tikras kurortas - atrodė, kad tik sušvitus saulei bus galima skaityti pasislėpus už kopos, arba prie to puikaus tvenkinio, arba ant žolės - žiūrint į fontaną.
Taigi. Galiausiai išaušo diena be lietaus.
Gilus susidomėjimas studijuotina literatūra lėmė, kad vietos skaitymui ieškota itin kruopščiai. Gal ant šitos pievutės, visai prie vandens? A, čia vėjas. Tai galbūt už to krūmo. Ne, ten besibučiuojanti porelė. Be to, iš ten jūros juk nematyti, taip pat sėkmingai galima sėdėti ir savo kieme, nereikia belstis į kitą miesto kraštą. Arba štai čia - kopose. Juk dar Lietuvoje išmokta, kad jei einame prie jūros, reikia pirmiausia susirasti kopą. Štai ir ji. Hm. Ar tai augalai taip duria? Ne vien. Ties antru studijuojamo veikalo puslapiu už diržo ima lįsti skruzdėlės.
Tegu jūra palauks, geriau į parką. Patį didžiausią, prie fontano. Vakarėjant dar neįpusėtas skaitomas straipsnis. Ant suoliuko, prie kurio dieną tupėjo būrys žąsų. Ties kiekvienu debesiu tenka užtraukti megztinio užtrauktuką, o ties kiekviena saulės properša atrodo, kad megztinį geriau nusivilkti, mat pila prakaitas. Be to, pakyla vėjas. Užgulė ausį.
Žąsys tupi kitame tvenkinio krante. Ir iš tiesų, ten dabar nei vėjo, nei karščio. Matyti, kad jos daug geriau žino, kur kuriuo dienos metu reikėtų ieškoti palankaus oro.
Prisėda Heli, studentė iš Suomijos. Jos tėvai - iš Oulu. "Čia taip anksti ateina vasara, ir tokia šilta. Mano oda tiesiog atsigavo. Ten dar tirps tasniegas, o naktį temperatūra krenta žemiau nulio, o čia štai - saulė. Dieną net megztinio nereikia. Ne, Oulu neauga obelys ar vyšnios. Nei slyvos, ne. Auga... bulvės. Morkos. Na, pagrindinės daržovės. Uogos. Galbūt todėl ir likau čia, Malmėje, penktus metus - visada svajojau gyventi pietuose"...

Mokslininkai ir žiniasklaida

Žurnalistikos vadovėliuose rašoma: "Blogiausias klausimas - neužduotas klausimas". Mokoma tikrinti faktus, informaciją, geriau perklausti, nei perduoti informaciją neteisingai.

Teko skaityti ne vieną studiją, kodėl mokslo žinios netiksliai perduodamos visuomenei, kodėl apskritai neperduodamos, kodėl visuomenė nesinaudoja informacija, kodėl politiniai sprendimai priimami nesiremiant ekspertinaisi tyrimais...

Šiandien viskas tapo aiškiau. Juk pasitaiko, kai metų metais vieną sritį nagrinėjantys mokslininkai tik porą dienų tyrimą perprasti turinčiam žurnalistui nutėškia: "Jei jūs pažiūrėtumėte 31 grafiką ir pats suprastumėte, kokie veiksniai lemia", "jei jūs sudėtumėte mano jums duoto tyrimo 16 psl. išdėstytas prielaidas, 32 p. aptartus motyvus beigi 2-ojo priedo neprisimenu kelintoje dalyje pateiktus skaičius, jūs dabar to neklaustumėte, o pasidarytumėte teisingas išvadas bei man nereikėtų komentuoti"...

O paskui dar kaltinimai iš auditorijos: kodėl necituojami mokslininkai, ekspertai.

Žinoma, vienareikšmiškai teisių čia nėra. Žinoma, yra tokių reporterių, kurie tingi bent permesti akimis gautus duomenis. Bet šiandien man atrodo, kad kartais mes tiesiog nedraugiški nei vieni kitiems, nei savo darbui, kurį taip kruopščiai atliekame, tikėdami, kad jis padės geriau suprasti, apie ką gyvename, o paskui pritrūkstame jėgų kitiems paaiškinti, ką suradome.

Šnekovai pasakoja prisiminimus atlikėjo X biografijai

(Nieko konkretaus, nieko tiesiogiai, tiesiog šnekovai yra skirtingi, ir kaip tai yra gražu. Čia tik rašybiniai eskizai, ginkdie, nieko rimto)

I

Kai 1968 metų liepos 10 d. pavakarę, po vakarienės, ėjome pasivaikščioti, jis man ir sako: "Žinai, Petrai, yra taip ir taip". Aš jam atsakiau: "Tai kad ne, Jonai, man regis, yra taip". Bet ne, Jonui kitaip atrodė. Gerai atsimenu, kai dar būdamas aštuoniolikos, jis skaitė tokią ir tokią knygą. Tos knygos 121 puslapyje rašoma, kad sudėtingiausias iššūkis kūrėjui yra toks ir toks. Ir štai Jonas labai tuo tikėjo. Visą gyvenimą tikėjo. Ir vis prie tos temos grįždavo: ir tada, kai susitikome ir gėrėme vyną 1975 metų rugpjūčio 7 d. (buvo tokia "Puiki" kavinė, toje gatvėje, kur tada buvo Lenktoji, o dabar vadinasi... regis... kaip ji dabar vadinasi.. Kreivoji, puiki kavinė su žaliai dažytais staliukais reiškiasi buvo. O dabar vietoj tos kavinės kas? Ai, dabar ten toks ir toks Komitetas. Taip taip taip. Na, čia galima pasitikrinti), ir 1988 sausio mėnesį, ir dar daugelį daugelį kartų... Dėl detalių paskui galėsiu patiksinti. Jonas labai mokėjo pasiimti tai, kas geriausia, atsirinkti, kas svarbiausia. Išmokė to ir mane. Pavyzdžiui, aną sykį mes diskutavom apie tą ir tą. O Jonas štai pastebi, kad nagi iš tikrųjų tai yra šitaip. Ir tik tada aš pats pamačiau, kaip yra. Tai štai, kiek jis man yra padėjęs.
Na, nežinau, ar daug čia jums iš manęs naudos. Aš dar atsimenu viską, ką mes kalbėjome, ką sakydavo jo tėvai, dėstytojai, bei draugai, bet ar tai aktualu? Aktualu? Na tai papasakosiu. Kad tik jums įdomu.

II

Taip, mielai galiu papasakoti. Apie Jį galima šnekėti valandas, rašyti knygas. Nežinau, kada susitikome. Ką tikrai galiu jums pasakyti, tai kad jis buvo ypatingo meistriškumo meistriškas atlikėjas. Pasižymėjo savitumu, originalumu, interpretacine galia. Viską, ką darė, darė labai įtikinamai. Taip tiesiog buvo. Tai nepamirštamas žmogus. Aš prisimenu viską. Žinoma, dabar konkrečiai jau nebepapasakosiu. Bet apskritai tai buvo didis žmogus. Tai tiek mano prisiminimų apie didį atlikėją.


III

Tuo metu aš mokiausi ten ir ten. Mokiausi pas tokį ir tokį pedagogą. Man labai gerai sekėsi. Gavau apdovanojimų, prizų. Ypač įsiminė, kaip buvau apdovanotas 16-uoju prizu, už ypač sudėtingo kūrinio specialųjį atlikimą ypač svarbiame konkurse (ne ne, iki atlikėjo X dar nepriėjome). Aš grojau su daugybe partnerių. Tarp jų buvo ir A (biografija), ir B (biografija), ir C (biografija bei jo tėvų biografija). (Palaukite, su X dar negrojau, paskui papasakosiu). Na ir štai, po to aš vykau dar į dešimt festivalių bei konkursų. Iš jų - į Tokį (smulkūs kelionės įspūdžiai) ir Anokį (įspūdžiai - galėsiu paskui atsiųsti medžiagą raštu). (....2,3 h įrašo)
Na, jei jau taip prašote, galiu kiek peršokti ir tęsti apie X. Taigi, aš su juo susipažinau jau kai buvau pasiekęs Šio bei To. Aš su juo pagrojau tokius ir tokius kūrinius. Nepamenu, ką jis sakė, bet grojo gerai. Aš visada mėgdavau tą ir aną. O jis... Jis? Nepamenu. Ne bet matyt irgi kažką mėgo. O gal ir nemėgo.
Na va, o po mūsų intensyvaus bendradarbiavimo, Aš toliau tęsiau savo karjerą ten ir ten. Man labai puikiai sekėsi. Gavau dar daugiau apdovanojimų. Jis? Kažin, ką jis po to veikė? Na, čia jau reikėtų klausti jo paties, ar šeimos...
Tai viskas, jums tik tiek tereikia? Atsiųskite man tekstą paskaityti. Šiukštu, netrumpinkite! Aš pats norėčiau suredaguoti. Aš čia jums duodu enciklopedinį įrašą apie save, nukopijavau.

Integracija I: migracijos tarnybos

Tą dieną, kai velnias užginė ant dviračio, kad nuvažiuočiau registruotis į SFI (Swedish for Immigrants) pajutau tikrąjį ironijos prieskonį. Na, juk galima integruotis ir kiek lėčiau - nebūtina
per sniegą ir ledą dviračiu lėkti, jei normalioje būsenoje to gyvenime nedarei.

Apskritai manau, kad šis įrašas nėra labai pilietiškas, todėl profesionaliojoje žiniasklaidoje gal net turėtų būti cenzūruojamas, nors, žiniasklaidos istorija rodo, kad cenzūra dar niekada nepadėjo nei laisvės, nei patriotizmo, nei ilgalaikės tautos tvirtybės sukurti, kad ir kokių šviesiausių ketinimų pagrindu buvo įvesta...

I

Viskas prasidėjo tuo, kad ta pati, kuri Facebooke vasario 16 d. pasikeitė nuotrauką į trispalvę, būtent Nepriklausomybės dieną nuvyko į Švedijos mokesčių inspekciją. Pastaroji, lyg visos sistemos simbolis, yra pirmoji institucija, kurioje turi registruotis atvykę užsieniečiai. Taip, rašant tą datą drebėjo ranka: "Aš, Lietuvė Lietuvaitė, prašau leidimo gyventi Švedijos karalystėje". Imigrantai? Bendranuomininkis iš Danijos guodžia, kad jis čia - irgi imigrantas. Toks jau terminas, nors ypač rėžia ausį vasario 16 d.
--
Malmės (Malmö) Mokesčių inspekcijoje daugiausia juodaodžių. Šiame mieste apskritai 38 proc. užsieniečių. Būsimiesiems imigrantams duodamas A4 formato lapas. Paprastutis - vardas, pavardė, net paso numerio nereikia, adresas, kuriame ketinama gyventi Švedijoje (reikalinga nuomos sutartis), atvykimo data, atvykimo tikslas ( konsultantas patarė tiesiog "taip ir rašyti": "galbūt ketinu mokytis"). Kiek laiko ketinate užsibūti svetingoje žemėje, į kurią kadaise lietuviai irdavosi luotais? "Nežinau. Until further notice?", - sako danas. Švedas mirkteli: "Matote, esmė yra įrašyti daugiau nei dvylika mėnesių, nes tada galėsite naudotis visomis Švedijos socialinės sistemos garantijomis ir gauti asmens kodą. Na, tai gal ir rašykite... Kaip jums atrodo...". "Porą metų", - tiesiog žodžiu įrašo danas. Švedas padarė pasų kopiją ir išleido namo.

(Beje, norint kelioms dienoms įsigyti a la "Pildyk" SIM kortelę Maskvoje, reikėjo užpildyti kur kas daugiau dokumentų, nei čia. Paso kopijas ten taip pat padarė...)
---
(Nejučia norisi lyginti su prieš tai matytomis migracijos tarnybomis. Pavyzdžiui, Naugarduko 100, Vilniuje, kuri tikrai verta talentingesnės plunksnos dėmesio: koridorius prigulęs rusų, baltarusių, ukrainiečių... Kai kas ateina su vaikais. Iš kabineto rusakalbiai paprastai išeina verkdami ir dar keliolika minučių pučiasi nosį arba griebiasi mobilaus telefono.
Tuo tarpu laukiamajame duris užrėmusi nugara laiko pagyvenusi tarnautoja, gąsdinanti prancūzą, antro kurso studentą, pagal ERASMUS atvykusį į Lietuvą studijuoti ir laukiantį savo eilės: "Aš mokykloje mokiausi kalbėti prancūziškai, todėl specialiai atėjau iš kabineto pas jus, kad galėtume pabendrauti. Ne, dar ne jūsų eilė", - šypsosi pavargęs lūpdažis ant jos lūpų.
Bet jau netrukus, dviem tonais žemesniu balsu ji kreipiasi į rusę: "Vam nada priti zavtra, vi sevodnia neuspeyte".
Dar laukiamajame sėdi tas pats jau minėtas migruojantis danas, kuris tuo metu dirbo Danijoje, bet norėjo gyventi Lietuvoje ir dirbti iš namų. Jis turėjo pristatyti darbo sutartį, Lietuvos banko (SEB, Swedbanko, t.t.) pažymą, kad lietuviškoje sąskaitoje turi sukaupęs tiek pinigų, kad galės išgyventi Lietuvoje visą laikotarpį (išduodama banke, kainuoja 20 Lt, sąskaitoje reikėjo turėti, regis, 600 Lt kart tiek mėnesių, kiek jis ketina džiaugtis Lietuvos žeme), notaro patvirtintą dokumentą, kad buto savininkai leidžia gyventi nuomojamame bute (60 Lt), 3 nuotraukas (kartą teko perifotografuoti, nes buvo neryški), kad nusipirko sveikatos draudimą visam buvimo Lietuvoje laikotarpiui, paskui pildė bene keturių puslapių formą su tėvo ir motinos vardais, gimimo ir mirties datomis bei asmens kodais...
Danas užsiregistravo iš ketvirto karto, nes vis pritrūkdavo kokios kopijos ar popierėlio. Kai atėjo atsiimti dokumentų ir pralaukė 3 valandas eilėje, priėjęs prie langelio išgirdo, kad teks ateiti ryt, mat jau 16.58. "Bet aš matau - mano dokumentas ana ten guli...", - dar bandė prašyti. "Taip, ateikite rytoj, ir jį gausite, mes užsidarome", - lietuviškai jam atsakė darbuotoja.
Beje, obektyvumo dėlei reiktų įtraukti ir Lietuvės Lietuvaitės istoriją Danijoje. Tada trečiakursė gavo stipendiją pagal mainų programą studijuoti Aarhuse(tai buvo 2005-06 metais), ji turėjo pristatyti beveik analogiškus lietuviškajai biurokratijai dokumentus (tad skolinosi pinigų iš draugo, dėjo juos į banko sąskaitą, o vėliau, kad ir kitą dieną po pažymos gavimo, vėl tam draugui atidavė...). Danų migracijos tarnyba dirbo gana ribotomis valandomis: nuo 10 iki 13 val., ketvirtadienį iki 15 val. o trečiadieniais nedirba...Atrodo, irgi teko vaikščioti iš kelių kartų, Sako, ten dabar irgi liberaliau...).
---
Vasario 18 d. gauti dokumentai, kad esame registruoti Švedijoje, gavome asmens kodą ir galime naudotis visomis reikalingomis Švedijos karalystės paslaugomis.



(Bus tęsiama...)

Kada apie mane rašys "Stilius"

Draugė savo bloge turi skiltį Buržujų naujienos. O aš, pastarosiomis dienomis apturėjusi keletą smagių pokalbių, kurių metu aiškinomės, kokie praktiniai ir komunikaciniai keliai vestų į žmones plačiąja prasme, ir ką ten pakliuvus būtų galima rasti, priminė pokalbį vienoje mano pirmųjų darboviečių.

Tada kabinete prie gretimo stalo sėdėjo Žmona (vienos TV vadovo), kuri draugavo su kita Žmona (vienos TV..., na, nesvarbu, palikim taip). Pirmoji visą savaitę skambino teatro vadovui ir aiškinosi dėl bilietų į operos premjerą. Jei sujungdavo su kokia administratore, tai pastarąją neapsakomai apšaukdavo už nesupratingumą. Taigi, premjeros diena galiausiai išaušo. Kitąryt antroji Žmona ir klausia pirmosios:

- Na, mieloji, kaip jums patiko operos premjera vakar?
- Oi, labai patiko, brangioji, tik pora valandų užtrukom, paskui nuėjom į kazino, pasėdėjom, labai fainai.

Na, o šiaip ir viena, ir kita turi savo publikacijų (t.y. yra radusios savo foto) visuose svarbiausiuose leidiniuose.

Per žmonas į žmones...

Gudrių žodžių knyga

A. Mickevičiaus bibliotekos Katalogų skyrius.

- Laba diena, man reikia knygos, kur surašyti visi protingi žodžiai, - kreipiasi studentiško amžiaus mergina.
- Turite omenyje tarptautinius žodžius?
- Nežinau, ar tarptautinius, na bet tie visi įmantrūs terminai...
- Jums reikia terminų žodyno?
- Gal ir terminų... Na, kad būtų visi tokie protingi žodžiai, pavyzdžiui, "adekvatus"...
- Pala pala. O kokios srities terminai jus domina? Ekonomikos, teisės, medicinos?
- Na, nebūtinai kad srities. Man tiesiog reikia knygos su visokiais tais aukštais, protingais, ypatingais žodžiais.
- Jei pasakytumėte pavyzdį kelių žodžių, gal rastume, kokios srities... Kaip jūs ten sakėte, "adekvatus"... ?
- Adekvatus... Nepamenu. Na, man todėl ir reikia tos knygos, kad aš nežinau šitų aukštųjų ir gražiųjų žodžių...
- Tai gali būti, kad jums reikia Tarptautinių žodžių žodyno. Arba dar yra Lietuvių kalbos žodynas, kur visi žodžiai surašyti... Galiu parodyti, jūs pažiūrėsite, ar tiks. O sakykite, kokiu tikslu jums tos knygos reikia, gal bus aiškiau, ko ieškoti?
- Na, aš pagal tą knygą turiu parengti... Išsirašyti... Tuos gudrius visus žodžius. Aš ieškau gudrių žodžių knygos...

P. S. Nežinau, ar mergina rado visus savo ieškomus žodžius, bet aš internete visgi radau gudrių žodžių knygą, ir net ne vieną. Gal kada ir Lietuvoje atsiras. Teigiama, kad šie žodžiai padeda atrodyti protingesniems, sudėlioti reikšmingus akcentus ar tiesiog išlaikyti auditorijos dėmesį.