2009 m. balandžio 27 d., pirmadienis

Akademinė tvarka

Pagalvoju, kad mūsų institutas savo technine baze iš tiesų galėtų lygiuotis nors ir į tuos, kuriuose teko lankytis, pvz., Danijoje. Darbo sąlygos, ypač atidarius naująją skaityklą, iš tiesų patogios. Neblogas ir literatūros pasirinkimas - tai kas, kad gana daug reikalingų knygų tenka studijuoti skaitykloje.

Beje, joje sėdėti gana miela - į filosofines, politologines bei sociologines įžvalgas galima gilintis sėdint saulutės spindulių ir kambarinių augalų lapų apsuptyje bei mėgaujantis (kartais per stipriai) pučiančio kondicionieriaus gaiva. Karts nuo karto, kai kuris nors skaitytojas sušąla ir ima niurgzti, ateina bibliotekininkė, kuri distanciniu pulteliu pareguliuoja kondicionierius bei ta pačia proga pasiteirauja likusių skaitytojų, kurie sėdi šioje oranžerijoje lyg kokie šiltnamio agurkai, ar jiems patogu, ar nekaršta-nešalta.

Tačiau universiteto vs. studentų santykis vis dar labiau primena kartų savų namų dūmų jaukumą, nei postindustrinės skandinavų visuomenės taisyklėmis paremtą bendravimą. Tai vis tie rūpesčiai, kuriuos universitetui kelia studentai. Dar ir dar kartą įsitikinu, kad be studentų universitetas apskritai puikiai veiktų.

Šiandienos akademinio gyvenimo nuotrupos:

1. "Ar jūs neturite laikrodžio?.. Tai galbūt nemokate skaityti?!", - per akinių viršų manęs griežtai teiraujasi studijų koordinatorė, mat ir vėl neklusnioji aš sutrukdžiau dekanato darbą ir įsiveržiau padėti savo dviejų parašų tada, kai jau buvo pasibaigusios studentų priėmimo valandos. T.y., studentai priimami nuo 10 iki 16 , pietų pertrauka nuo 12 iki 13, o aš išdrįsau įsiveržti 16.30. Laimei, nesumečiau ką atsakyti ir tik kažką nuvapėjau, ir, kadangi nieko nespėjau įžeisti, galiausiai, tiek pritrukdžiusi, ant to popieriaus pasirašiau.
Ir ko iš manęs norėti. Juk tai aš - ta pati, kuri dar stodama į instututą kažko telefonu teiravosi taip pat visai ne laiku...
Nors, kaip ne kaip, vaikai - tėvų veidrodis. Girdėjau pasakojimų, kad kažkada iš to kabineto, sekant tą pačią ceremoniją, buvo išvaryti vieno mano kursioko tėvai, mat irgi užnešė jo dokumentus ne laiku, o 9.30, prieš priėmimo valandas.. Turėjo palaukti pusvalanduką koridoriuje.

2. - Atrodo, tiek daug išmokau, o biblioteka naudotis - ne, - atsiprašinėdama bando juokauti ketvirtakursė, kuri lentynoje nerado reikiamos knygos ir todėl paprašė padėti bibliotekininkės.
- Todėl, kad jums visą laiką viskas buvo sukramtyta ir paduota, - oriai atsidūsta toji, registruodama reikiamą knygą. Ir reikšmingo išdidumo šešėlis pereina jos veidu. Kas čia būtų, jei bibliotekininkai kiekvienam ieškotų knygų.

---
P.S.

Tačiau verta pamąstyti, ar, jei viskas atrodytų taip, kaip tvarkingas naujas parketas (laminatas?) šviesioje skaitykloje,dar jaustumėmės esą savo antruosiuose namuose? Pavyzdžiui, žinau, kad puikiojoje Danijoje dekanatai dirba, pvz., tik dvi valandas ir tik antradieniais bei ketvirtadieniais. Kitomis valandomis ten neįsiveršite, nes durys bus tiesiog užrakintos. Automatiškai - niekas jūsų neaprėks. Ir niekur jūs, net jei ir norėsite būti aprėktas, nepasirašysite ne darbo valandomis.

Be to, jei bibliotekoje bus tvarka, kad skaitytojai knygų ieško patys, gali būti, kad bibliotekininkė nebėgs ir pati neieškos knygos, bet verčiau kantriai aiškins, kaip ją rasti pačiam. Tačiau tai užtruks daug ilgiau. O čia jūs knygą jau gavote. Tad nėra to blogo.

2009 m. balandžio 6 d., pirmadienis

Pavasario linksmybės: podiumas

"Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,
O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.
Vislab, kas rudens biaurybėj numirė verkdams,
Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo
Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,
Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint".

(K. Donelaitis, "Metai", "Pavasario linksmybės")

Kai ateina tos pirmosios pavasario dienos, na, tos, kai užlipama į antresolę nusikelti batelių, verta keletą valandų su fotoaparatu (arba bent jau atsimerkus) pabudėti prie kokios nors didesnės Vilniaus sankryžos, ir pažiūrėti į plūstančias, neaišku kur per žiemą lindėjusių žmonių minias. Vieni eina su šortais ir trumpomis rankovėmis, kitos - su kailinėmis apykaklėmis, pirštinėmis bei kepurėmis.

Tačiau kai kam pirmieji šilto oro gūsiai įkvepia dizainerių aplodismentų vertų idėjų.
Vėliau kažkaip akis pripranta, o ir kiek apšilusių žmonių fantazija išblėsta. Tačiau patį pirmąjį savaitgalį šiemet buvo galima matyti tai:

Trečia vieta - > Lokacija: Šviesoforas prie Katedros, kryptis - nuo prospekto link bokšto. Objektas: dvi jaunos fifos, susikibę už rankų. Tiesa, kiek to padaryti netrukdė ilgi, poros centimetrų bordo-juodos spalvos nagai. Highlight: megztas pilkos spalvos sijonas "iki čia" (mosuoju ranka kiek žemiau bikini srities) su įaustais blizgiais sidabro siūlais, rombais raštuotos pėdkelnės.

Antra vieta - > Lokacija: Šviesoforas nuo Katedros link Pilies gatvės. Objektas: moteriškė apie 30. Susiradusi odą imituojančias kelnes-pėdkelnes, kurių klešnės baigiasi ne skyle, o tokiais pat odą imituojančiais batais su 15 cm "špilka". Na,toks vientisas batas-drabužis. Šį išradingą sprendimą dar būtų galima palyginti su nardymo kostiumu, tik kad vietoje lastų - aukštakulnių padai.
Minėtosios odinės pėdkelnės begėdiškai išryškina kiekvieną kūno įlinkį, kaip ir išlinkį.

Pirma vieta - > Lokacija: prie Mokytojų namų, dviračių takelis. Objektas: dviratininkas super stereo boombox. 40-50 m. smulkus, praplikęs, tamsių plaukų vyriškis, su ūsiukais, važiuoja sovietinių laikų dviračiu, prie kurio kažin kaip pritvirtintos gana stiprios garso kolonėlės. Sportinės kelnės su trimis juostelėmis, tamsiai mėlynos, juodas sportinis švarkelis. Važiuoja lėtai, o jo smagusis magnetofonas groja ritmišką rusišką miulodiją, poetišku tekstu: "Gdzie zhy vy, dzievchionki"!

2009 m. balandžio 2 d., ketvirtadienis

Ot Ulybki (šypsenėlė)

Šiandien verčiau tokį straipsnelį apie optimizmą. Pasak psichologų, tikrasis optimizmas iš tiesų nėra nuolatinis manymas, kad viskas tiesiog puiku, bet gebėjimas ir prastose situacijose turėti šiokią tokią viltį ar bent jau gebėti tikėtis, kad visi nemalonūs dalykai kažkada baigiasi ir gyvenimas vėl ima tekėti įprasta vaga.

Prisiminiau, kaip dar pirmose klasėse, kai nepasiruošdavau pamokai, save guosdavau, kad ji vis tiek baigsis po 45 minučių. Tad išeitų, kad visada turėjau šiokio tokio optimizmo.

Beje, amerikiečių mokslininkas Nicholas Christakis bando nustatyti, ar optimizmas gali būti užkrečiamas. Jis net mėgina įrodyti, kad tie, kurie "Facebooke" įsidėjo šypsena švytinčią profilio nuotrauką, turi daugiau bent jau nuotraukose besišypsančių, t.y., galima daryti prielaidą, laimingų, draugų.

Na, pastarąją prielaidą tikrinti nagrinėjant "Facebooką" galbūt ir nesiryžčiau, bet, kalbant apie nuotraukas, kol kas nesugalvojome, kuo straipsnį iliustruoti. Duomenų bazėse optimizmą turinčios vaizduoti nuotraukos bei modelių šypsenos atrodė labai jau netikros.

Tad kažkaip prisiminiau vieną dainelę, kuri iki šiol verčia šypsotis. Paniūniavau ją redaktorei ir pajuokavau, kad idealiu atveju atverstas straipsnis turėtų groti. Juk daina - kaip tik apie užkrečiamą pozityvų požiūrį į gyvenimą.

Tad linkiu dar kartą išgirsti ir jums:




Beje, visą filmuką galite pažiūrėti čia.


P.S. Redaktorė nustebo, kad net mano karta žino šią dainelę.O juk kai ji buvo maža, tai tos dainelės apskritai nebuvo. Tai čia aš, kai nepasiekdavau net stalo, vakarinę košę valgydavau su ja :)

2009 m. balandžio 1 d., trečiadienis

Antonimai-sinonimai

Vakar vienas mano pašnekovas pastebėjo įdomų paradoksą. Jis bando liautis vartoti žodį "valdininkas" ir keisti jį sinonimu "tarnautojas".

"Valdininkai...tiksliau, tarnautojai. Tarnautojai, nes jie ne valdo, jie turėtų pirmiausia tarnauti valstybei ir jos piliečiams", - aiškino žmogus.

Tik dabar pastebėjau, kokie antonimiški šie sinonimai, ane?