Pagalvoju, kad mūsų institutas savo technine baze iš tiesų galėtų lygiuotis nors ir į tuos, kuriuose teko lankytis, pvz., Danijoje. Darbo sąlygos, ypač atidarius naująją skaityklą, iš tiesų patogios. Neblogas ir literatūros pasirinkimas - tai kas, kad gana daug reikalingų knygų tenka studijuoti skaitykloje.
Beje, joje sėdėti gana miela - į filosofines, politologines bei sociologines įžvalgas galima gilintis sėdint saulutės spindulių ir kambarinių augalų lapų apsuptyje bei mėgaujantis (kartais per stipriai) pučiančio kondicionieriaus gaiva. Karts nuo karto, kai kuris nors skaitytojas sušąla ir ima niurgzti, ateina bibliotekininkė, kuri distanciniu pulteliu pareguliuoja kondicionierius bei ta pačia proga pasiteirauja likusių skaitytojų, kurie sėdi šioje oranžerijoje lyg kokie šiltnamio agurkai, ar jiems patogu, ar nekaršta-nešalta.
Tačiau universiteto vs. studentų santykis vis dar labiau primena kartų savų namų dūmų jaukumą, nei postindustrinės skandinavų visuomenės taisyklėmis paremtą bendravimą. Tai vis tie rūpesčiai, kuriuos universitetui kelia studentai. Dar ir dar kartą įsitikinu, kad be studentų universitetas apskritai puikiai veiktų.
Šiandienos akademinio gyvenimo nuotrupos:
1. "Ar jūs neturite laikrodžio?.. Tai galbūt nemokate skaityti?!", - per akinių viršų manęs griežtai teiraujasi studijų koordinatorė, mat ir vėl neklusnioji aš sutrukdžiau dekanato darbą ir įsiveržiau padėti savo dviejų parašų tada, kai jau buvo pasibaigusios studentų priėmimo valandos. T.y., studentai priimami nuo 10 iki 16 , pietų pertrauka nuo 12 iki 13, o aš išdrįsau įsiveržti 16.30. Laimei, nesumečiau ką atsakyti ir tik kažką nuvapėjau, ir, kadangi nieko nespėjau įžeisti, galiausiai, tiek pritrukdžiusi, ant to popieriaus pasirašiau.
Ir ko iš manęs norėti. Juk tai aš - ta pati, kuri dar stodama į instututą kažko telefonu teiravosi taip pat visai ne laiku...
Nors, kaip ne kaip, vaikai - tėvų veidrodis. Girdėjau pasakojimų, kad kažkada iš to kabineto, sekant tą pačią ceremoniją, buvo išvaryti vieno mano kursioko tėvai, mat irgi užnešė jo dokumentus ne laiku, o 9.30, prieš priėmimo valandas.. Turėjo palaukti pusvalanduką koridoriuje.
2. - Atrodo, tiek daug išmokau, o biblioteka naudotis - ne, - atsiprašinėdama bando juokauti ketvirtakursė, kuri lentynoje nerado reikiamos knygos ir todėl paprašė padėti bibliotekininkės.
- Todėl, kad jums visą laiką viskas buvo sukramtyta ir paduota, - oriai atsidūsta toji, registruodama reikiamą knygą. Ir reikšmingo išdidumo šešėlis pereina jos veidu. Kas čia būtų, jei bibliotekininkai kiekvienam ieškotų knygų.
---
P.S.
Tačiau verta pamąstyti, ar, jei viskas atrodytų taip, kaip tvarkingas naujas parketas (laminatas?) šviesioje skaitykloje,dar jaustumėmės esą savo antruosiuose namuose? Pavyzdžiui, žinau, kad puikiojoje Danijoje dekanatai dirba, pvz., tik dvi valandas ir tik antradieniais bei ketvirtadieniais. Kitomis valandomis ten neįsiveršite, nes durys bus tiesiog užrakintos. Automatiškai - niekas jūsų neaprėks. Ir niekur jūs, net jei ir norėsite būti aprėktas, nepasirašysite ne darbo valandomis.
Be to, jei bibliotekoje bus tvarka, kad skaitytojai knygų ieško patys, gali būti, kad bibliotekininkė nebėgs ir pati neieškos knygos, bet verčiau kantriai aiškins, kaip ją rasti pačiam. Tačiau tai užtruks daug ilgiau. O čia jūs knygą jau gavote. Tad nėra to blogo.
Pranešimai
Sefi Atta – „A bit of difference“
Prieš 7 mėnesius
