2009 m. spalio 25 d., sekmadienis

Klaidasklaida: balerina plastikiniame puode

Nemėgstu nesąmonių muziejų. Sako, neturiu humoro jausmo. Ir šiaip pirmoji teisinu amžinai skubančius žurnalistus.

Bet... Šiuo radiniu dalinuosi pirmiausia todėl, kad bandau suvokti: kas lemia tokių klaidų gimimą. Ir tą virsmą: "žiniasklaida" - "klaidasklaida".



Štai sumanė kažkada "Savaitė su TV" apšviesti žmones ir parašyti apie plastiką - vieną populiariausių medžiagų. Ir griebia jautį už ragų. Aptaria - plastikinius indus. Plastikinius vazonus (deda iliustraciją - sako, kad geriau - keraminiai), plastikinius papuošalus, pjaustymo lentas, žaisliukus ir net langus.

Bet ne, ne, tema dar neišsemta, ji plėtojama dar labiau: nuspręsta aptarti dar ir plastiškus judesius: "Liekni žmonės gali būti plastiški, nors kartais storuliai kur kas lankstesni!". Čia pat ir patarimas kaip tapti plastiškesniais. Sako, reikia judėti, nesėdėti per dienas prie kompiuterio.

Nenoriu spėlioti, kaip apskritai gimė tema apie plastiką. Bet keliu dvi versijas, kaip į plastikinį puodą įkrito balerina.

1. Maketuojama buvo paskutinę minutę, redakcijoje liko vienas žmogus (tikriausiai net ne žurnalistas), pritrūko teksto, ir buvo greitai nukopijuota pastraipa iš interneto. Ir tai darė straipsnio neskaitęs žmogus, nemokantis lietuvių kalbos.

2. Redaktorius norėjo pasitikrinti, ar bent kas nors skaito jo žurnalą.

Ir nieko čia tokio. Ir skaito. Ir šiuo metu, po ketverių metų nuo šio straipsnio, "Savaitė su TV" yra vienas populiariausių savaitraščių.

2009 m. spalio 21 d., trečiadienis

Svečiuose Žvėryne

Pavasaris arba ruduo. Virsmo metu Žvėrynas atrodo pats tikriausias.
Senosios vilniečių vilos. "Pagerinti" daugiabučiai. Ir tie langai, langai. Kai kurie, rodos, dar persmelkti kažin kokia 1990-ųjų nuojauta. Ar tie šiaudiniai suvenyrai, ar rankų darbo skiautiniai ant palangių, ar dar kažkas ja dvelkia. Nesupaisysi.
--

Vienas žymus vertėjas savo namus perleido sūnėnui: gyvenk, kiek reikės. Tik prisakė griežtai nieko nekeisti, palikti viską, kaip buvę. Tuos pačius langus. Ryškiai žalias sienas virtuvėje. Sovietinę sekciją. Linoleumą. Netraukyti paparčiais margintų užuolaidų. Neperstumdyti čekoslovakiškų (?) vazelių (tada visi tokias parsiveždavo). Dar vakar čia buvo 1980. Gyventa. Iki pat tos dienos, kada į faneruotą knygų lentyną gulė paskutinė knyga. Galbūt jau spausdinta ant to likusio, deficitinio popieriaus - jau po to, kai viskas keitėsi... Ir dabar dar čia retkarčiais užsuka. Tai nori, kad būtų kaip namie.

--


Traidenio.

Spalio rūke net vidurdienį neprašvinta. Namo lėtai eina moterys. Režisierės. Dailininkės. Menotyrininkės. Tų, kurių vardai tarybinėse ir tarptautinėse enciklopedijose, žmonos. Jos neretai buvo jaunesnės, tai dabar ir vikresnės už vyrus.

Boluoja anuomet statytas "Kompozitorių miestelis". Kasmet vis daugiau ir daugiau memorialinių lentų. Ant kai kurių namų - po kelias. Ir pilka Kompozitorių sąjunga - irgi turi tą "ano laiko" kvapą.

Yra laiptinių, kuriose gyvena bent po kelis Nacionalinės premijos laureatus. Aikštelės puoštos afišomis. Pavyzdžiui, 2001. Ne taip ir seniai.

"Vaje, beveik prieš dešimt metų", - sako pas senelius atėjęs 2003 metais gimęs anūkas. Gudrus pirmokas.

--
"Repetavom. Kalbėjom. Bet apie ką? Dabar prisiminti sunku", - geros, gilios kompozitoriaus akys. Ne visiems gyvenimas išraižo tas gerąsias raukšles. Tokias, kurios gimsta iš šypsenos. Ant stalo - trumputis rankraštis. Jauna žurnalistė klausinės apie draugą.
Buvo keturi kūriniai. Ir kurti iš esmės jam - kiti smuikininkai taip neatliktų. Net panašiai. Gal todėl ir tie kūriniai dabar žymūs. Visi koncertuose suskambėjo dar geriau, nei iš pradžių buvo sumanęs. Buvo aplodismentų. Premijų.

Rankas laiko tvirtai, ant kelių.

Būta Paryžiaus. Diplomatinių vakarienių. Drąsos. Pokalbių. "Bet turbūt mano žmona daugiau papasakotų", - lyg atsiprašo. "Jis didis žmogus. Labai daug dirbo. Mes vaikščiodavom ir kalbėdavom. Jis juokaudavo. Labai daug grodavo. Jis gyveno... tuo. Tik kad aš jau nebepapasakosiu, apie ką. Sunku prisiminti".

Žurnalistė šiurena klausimus. Vienus, kitus. Kažkokias citatas. Atsargiai šypsosi, dėkoja. Jau eis.

"Pavaišinčiau obuoliu, tik kad negražūs", - sako jai, išleisdamas pro duris.

Kažkas taip ir liko nepasakyta. Tik dabar jau sunku prisiminti, kas. Ji pavėlavo.

2009 m. spalio 18 d., sekmadienis

Gyvavaizdžiai

Sigitas Geda tai vadino gyvavaizdžiais. Tokius nugirstų pokalbių aprašymus, sutiktų kaimynų replikas.
Skaitau "Adolėlio kalendorius", lyg gerčiau tyrą vandenį, kurį norisi taupyti.

Man patiko net tai, kas parašyta ant antrojo viršelio, apie žanrus:

"Nenorėčiau, kad ši knyga būtų skaitoma kaip kokie dienoraščiai. Bet koks žanras yra apgaulingas. Lietuviai yra parašę daug gerų knygų, kur žanras tik tarp kitko, - akių dūmimui. Šiokia tokia išpažintis, žinoma, literatui privaloma, ypač nevengiančiam prisiminimų, dokumentikos. Kartais tiesiog rašau, o kartais naudoju principą "truputėlį timptelėti tikrovę". Bet kuris metodas, mano galva, gimsta iš intuityvios dermės. Kinas, televizija su beprasmiškais įterpiniais įpratino mūsų akis prie laisvo komponavimo. Be to, visą gyvenimą bėgau nuo to, kas vadinasi temos vystymu ar plėtojimu. Laisvas pašnekesys nuo jaunumės traukė mane. Man vis atrodydavo, kad tai labai žmogiškas, imlus, magiškas, galop - širdingas daiktas".


S. Geda kažkuriame puslapių šypteli - tapau rašytoju, kuris rašo "ant labai brangaus popieriaus" - telefono sąskaitų, šaukimų į teismą.

Esu tikra, kad šiandien jis rašytų blogą.

---
Paprastai visokie in memoriam tempiami prie datų. Bet tikrieji prisiminimai dažnai vaikšto nepriklausomai nuo jų.
Tada buvo 2008-ųjų liepa, ir turėjau vieną įdomesnių užduočių - pakalbinti po 5 rašytojus, dailininkus, kino menininkus, etc. bei paprašyti jų išskirti tuos savo srities kūrinius, kuriuos, jų manymu, turėtų žinoti kiekvienas lietuvis.

Paskambinau S. Gedai. Regis, jis taip nuoširdžiai apsidžiaugė, kad bent kartą žurnalistai jam skambina ne dėl kruvinos istorijos ir teismo, o tiesiog, paklausti jo, kaip rašytojo, Nacionalinės premijos laureato, nuomonės. Sakė, būtinai pervers užrašus ir tuos penkis kūrinius išskirs. Įsidrąsinau - gal jis turi savo kolegų telefono numerių (nes mano darbe kartais būtent telefonus sunku rasti).

Nepatingėjo atsinešti savo užrašų knygutės - tik palaukit, tuojau suras. Beliko tik klausti - poetų, rašytojų, literatūros kritikų.

Sako:
"Paskambinkit J. Apučiui į sodybą. Jis ten sėdi, nuobodžiauja, neturi ką veikti. Tegu pamąsto apie literatūrą".

Aš ir skambinu.

"Jūsų sodybos telefoną gavau iš S. Gedos", - lyg ir teisinuosi.
"Išskirti penkis žinotinus literatūros kūrinius? Dabar? Ai, pagalvoti. Gerai. Tai S. Geda davė numerį? Ir jis išskyrė? Reikia tikėtis, save paminėjo? Et, šįkart ne...", - traukia per dantį.

Ir paskui, surimtėjęs, sako, S.Geda galėtų būti tame penketuke. Nors vėliau į tą žinotinų autorių/kūrinių penketuką paskui, regis, ir nebeįtraukė.

2009 m. spalio 10 d., šeštadienis

Dienos nuogirdos

Eksperimentas: ką aš išgirdau per 15 min. parduotuvėje "Senukai"

1. Pardavėjas pirkėjai: "Tuojau iš sandėlio atnešime. O kur jūsų vyras? Kaip - jūs viena?". Lyg kokiuose Arabų Emyratuose.
2. Berniukas labai graudžiai verkia, įkibęs kukliai apsirengusiai mamai į ranką. Mama jį ramina, bet jis vis tiek kūkčioja. Pasirodo, dėl vitaminų. Mama aiškina, kad jie kainuoja 100 Lt, ir kai tik ras pigiau - nupirks. Vaikas vis tiek liūdnas: "Aš daugiau nieko niekada nenorėsiu. Tik namo"...
3. Eilė prie bandelių. "Aš noriu, kad pyragėlis būtų šiltas", - sako pirkėja. "Tai ir pagaRInsim", - užtikrina linksma pardavėja su makiažu.

2009 m. spalio 3 d., šeštadienis

Taip būna

Netyčia aptikau senus laiškus savo Inbox. Kadangi gerų nutikimų paprastai nėra per daug, noriu juos bet virtualiai padauginti, aprašydama čia.

---

Įkvėpimas rašyti rašto darbą apie JAV suformuotus stereotipus "sovietinių piliečių" atžvilgiu buvo atvirkščiai proporcingas likusiam laikui iki deadlino... Mokslinis atradimo džiaugsmas, per savo durnumą susigalvojus temą, kuria, kaip paaiškėjo, labai maža informacijos, buvo neapsakomas, ypač tuomet, kai supranti, kad neaišku, kaip tą darbą apskritai reikės parašyti. Beje, tuomet dar sirgau pirmojo semestro sindromu, kai kone nuoširdžiai baiminamasi, kad mane tuoj iš viso išmes, ir kokia bus gėda...

Galiausiai šie simtpomai davė pirmuosius vaisius: radau mokslinį žurnalą, kuris kaip tik buvo paskirtas JAV-sovietų santykių temai socialiniu aspektu. Žurnalas prieinamas užsiprenumeravus. Be to, guli ir bibliotekose, pvz. Niujorke ar Oxforde galima tiesiog šiandien ateiti ir naudotis, kiek telpa, beigi savo prasmingomis įžvalgomis prisidėti prie mokslo raidos.

Žodžiu, penktadienio vakarą man atrodė, kad iki antradienio, kai turiu atiduoti raštadarbį, to žurnalo labai reikia. Parašiau JAV besibazuojančiai Tarptautinei socialinių mokslų psichologų asociacijai (dėl pavadinimo kaltas ne vien vertimas :)), kuri leidžia žurnalą. Kažką apie "master's paper" ir "my specific interest" (nu, juk nepatikrins).

Gavau atsakymą tą patį vakarą: "Miela ---, Jums reikalingas numeris yra ne 1989,45 (3), bet 1989, 45 (2). Jo mūsų skyriuje tėra vienas egzempliorius, tad negaliu jo išsiųsti. Bet tuojau patikrinsiu kolegų skyriuje ir Jums pranešiu. Asociacijos vykdančioji direktorė, dr. Susan ---".

Už kokių 6 val.: "Radau dar vieną egzempliorių ir džiaugsiuos, jei galėsiu Jums jį išsiųsti. Paprastai tai kainuoja 15 USD. Malonėkite nurodyti savo kreditinės kortelės numerį".

Tada sekė toks gėdingas, nors ir mandagus mano atsakymas, kad vargšei studentei deadlinas antradienį, ir kad aš pati kalta, jog nesikreipiau anksčiau, o rašiau tikėdamasi, kad gal yra pdf internete.

"Miela ---, elektroninės versijos žurnalas neturi. Neturiu galimybės nuskenuoti jo darbe, bet, jei tik pavyks, aš jį nuskenuosiu namuose per savaitgalį. Vykdančioji direktorė, dr. Susan ---".

Šeštadienis. "Miela ---, nuskenuoti nepavyksta, bet laukiu vyro, kuris grįš po pietų, pagalbos. Susan"

Šeštadienio naktis (arba sekmadienio rytas Lietuvoje): "Miela ---, siunčiu Jums abu reikalingus straipsnius. Prašom atleisti, kad jie RTF, o ne pdf, bei siunčiami atskirais, keistokais failais. Po visų mūsų pastangų sutalpinti skenuotą tekstą į du normalius dokumentus nepavyko. Tačiau skenuojant atskirai gavosi 60 failų. Tačiau jei jūs atsispausdintumėte tuos failiukus ir susidėtumėte iš eilės, turėtumėte gauti du pakenčiamai perskaitomus straipsnius. Jei ko nors trūktų, prašom rašyti, būtinai pakartotinai persiųsiu failus. Geriausios kloties rašant darbą! Susan".

Mano jautrus ats., kažkas su "...for helping the poor student that you have never ever seen in your eyes...if I could ever... somehow... thank you".

"Brangi ---, nepaisant to, kokie prasti bebūtų JAV ir SSRS santykiai tuo laikotarpiu, kurį šiuo metu tyrinėjate, šiandienos laimė yra tai, kad galime bendrauti daug sklandžiau! Susan"

-
Todėl, kad tai, kas yra gražu, yra gražu
-
P. S. Nežinau, ar reikėjo šį tekstuką priskirti temai "Kitur". Gal. Bet tikėkimės, kad gali taip būti ir čia.