2009 m. sausio 29 d., ketvirtadienis

Herning I (paveikslėliai iš albumo)

Už gražių pastatų fasadų slepiasi žmonės nepatikliais veidais ir pilku žvilgsniu. Jauni (iki 55 metų) su beisbolo kepurėlėmis. Seni (nuo 65 metų) su vaikštyklėmis. Beje, būtent šiame Danijos mieste galima sutikti angliškai visai nekalbančių žmonių. Ir daug tokių blondinių stiklinėmis akimis, surištais kuodeliais, sportbačiais bei šilkinėmis palaidinėmis už prekystalių. "Hvad siger du?"

Centrinė gatvė

Bet pradedant nuo pradžių... Kaip ir kituose daniškuose miesteliuose čia yra saldaininių raudonų baltalangių namukų gatvė. Yra vadinamoji pėsčiųjų gatvė - viename gale restoranai, kitame - parduotuvės. Šioje gatvėje stovi ir daniškų bandelių su dešrele vagonėlis. Yra bažnyčios (kelios). Net turizmo informacijos centras. Yra senelių namai su dideliais langais poilsio kambaryje, pro kuriuos seneliai žiūri į retkarčiais dviračiu pravažiuojančius praeivius. Priešais senelių namus - kepykla su riestainine iškaba.

Kiek pastebiu, kiekviename miestelyje yra kažin kokių būdingų įstaigų (kolega Martynas kažkada atkreipė dėmesį, kad pvz. Šiauliuose yra daug ginklų, panešiotų drabužių parduotuvių ir antkapių dirbtuvių). Šiame miestelyje labai daug lošimo automatų. Daugelis jų - mažuose tamsiuose bariukuose, kuriuose dar kartais rodomas futbolas. Ir dar čia nemažai neveikiančių, užgesintomis šviesomis egzotiško maisto maitinimo restoranų. O ir tų, kurie veikia, išsilaikymo paslaptis neaiški: vakarais ant tuščių stalų sužimba žvakutės, o 22-23 val. jos užgesinamos, gerai, jei buvo pora svečių. Tik kelios užeigos čia tikrai lankomos, o kitos, atrodytų, vien žvakutėms deglioti... Vakarais (nuo 17 val.) praeiviai dviračiais, vaikštyklėmis, sportiniais batais iš Centro skuba namo, kol galiausiai kurioje nors gatvėje dar viename lange įsižiebia mėlyna televizoriaus šviesa.

Už Centro

Už miesto stovi dizaino mokykla (žinoma Danijoje), parodų centras, modernių skulptūrų parkas (apie juos tikiuosi dar parašyti vėliau). Bet tai, kad jie yra Herninge, vaikštant miestelio gatvėmis galima prisiminti nebent užsukus į knygyną, kuriame neįprastai daug dizaino istorijos knygų ir įvairių vadovėlių. Studentai tikriausiai mieliau laiką leidžia užmiestyje tarp skulptūrų nei eina pažinti socialinės Herningo realybės.

Dar už miesto stūkso didžiuliai baldų, sodo ir namų apyvokos reikmenų, automobilių prekybos centrai (ir kas ten išperka?). Yra tokie dideli supermarketai, kur parduodami nenusakomų spalvų ir formų labai pigūs nauji drabužiai, visokios skalbimo priemonės, namų reikmenys. Bet žymiausias čia, iš didžiųjų raidžių, Herningo Prekybos Centras. Kalbant žinomomis kategorijomis - dešimt kartų mažesnis Akropolis.

Babilonas ir Lietuva

Automobilių aikštelėje prie Prekybos Centro stovi: 3 automobiliai lietuviškais numeriais, 1 - latviškais, 2 - lenkiškais. Na, ir daniški. Batų parduotuvėje dvi slovakės matuojasi batus. Šalia vaikšto rusakalbių pora. Drabužių parduotuvėje sutinku lenkų. International environment - visas pasaulis čia! Vietiniai arabai šiame kontekste atrodo kaip kuo daniškiausi danai.

Pakeliui į namus įeinu į pigaus maisto parduotuvę. Šalia kojinių ir apatinio trikotažo skyrelio išgirstu lietuvišką entuziazmą: "Man reikia nusipirkti afigitelnus achujenus pribambasinius triusiukus!". Maždaug dvidešimtmetė mergina. Lakuoti smailiakulniai juodi batai. Šviesiai žalios sintetinės blizgančios treninginės kelnės ant gumos,pažemintu liemeniu, iš jų kyšo kažkokie kiti afi... achu... triusikai. Dirbtinės odos "metalistiška" trumpa striukelė. Smalos juodumo plaukai kuodelyje. Trijų geišų makiažas. Tiesiog vaikščiojantis įkvėpimas dizaino mokyklos studentams! Ji kalbasi su kita, daug santūriau, kažkokiu pilku paltuku ir violetiniais džinsais apsirengusia mergina.

Kurį laiką kaip įbesta stoviu su agurku rankoje ir svarstau, ar lietuvaitės čia atrodo ryškiausiai. H. pasakytų, kad jos tiesiog puikiai įsilieja į estetinę aplinką. Iš tiesų, lakuotus batus prie treninginių kelnių iš karto užgožia į prekybos centrą įėjęs kokių trisdešimties metų vyrukas, 1,45 cm ūgio, išberta ir žaizdota veido oda. Nosyje - užuolaidų žiedo dydžio ir formos metalinis auskaras. Kiti penkiolika auskarų kiek mažesni. Dirbtinės odos striukė. Treningai. Beisbolo kepurėlė. Lietuvaitės jau susirado kažkokius "triusikus" ir nutyla, tad visai nublanksta. O kas nesupranta lietuviškai tai gal ir visai nebūtų atkreipęs į jas dėmesio.

2009 m. sausio 28 d., trečiadienis

Copenhagen Hilton Airport Hotel

Brangūs viešbučiai + oro uostai yra vienatvė kvadratu

Nakvynė vos keli šimtai metrų nuo lėktuvų pakilimo tako man niekada nesisiejo su prabanga. Tačiau viešbutyje Hilton šalia Kopenhagos oro uosto už nakvynę paprastame (ne VIP) kambaryje mokama apie 800-900 Lt.Pusryčiai - 90 Lt. Interneto valanda - 25 Lt. Nestea + mažas šampanas + maži Pringles + 0,33 CocaColos - 200 Lt. Tad keli įspūdžiai.

- Atvykus reception mus registruoja vyrukas, kalbantis pusiau švediškai, pusiau daniškai. Žodžiu, Šiaurės šalių kalbomis. Skanūs saldainiukai ant stalo. Pasibodėję klientų veidai.

- Kaip ir paprastesniuose viešbučiuose, iškvietus liftą tenka lakstyti nuo vienų durų prie kitų, spėliojant, kuris gi liftas visgi atsidarys.

- Iš lifto iššlepsi pusnuogis vidutinio amžiaus vyrukas nuovargio perkreiptu veidu, su rankšluosčiu ant peties. Turbūt išvargintas poilsio procedūrų SPA. Tas grožis ir sveikata.

- Koridoriuje - baltos kambarių durys. Vežimėlis su nešvaria patalyne. Kažkodėl prisimenu ligoninę.

- Tamsaus gymio room-service darbuotojas bandė kalbėti daniškai, bet su tokiu dideliu akcentu, kad mielai "perėjo" prie anglų kalbos. Sako, iš minibaro, kuriame vien pajudinus vieną kurį daiktą automatiškai minusuojama suma iš kreditinės kortelės, galima nemokamai paimti 4 daiktus.

- H. atsargiai atsidarė minibarą ir pasiėmė mažąjį buteliuką Colos. Sakau, imk šampano, kad jau keturi daiktai, tai keturi. Pridedame čipsų.

- Išleidžant iš vonios vandenį jis ima plūsti per nutekamąją angą dušo kabinoje. Apsemta visa vonia. Vanduo varva į kambarį. 5 stars.

- Visas pastatas apimtas cypimo. H. galvojo, kad tai garsai jo galvoje. Ne, tai kažkoks elektrinis garsas, kuris neleidžia užmigti. Oro uostas? O gal kokia velnio mašina pastate? Langas - į oro uosto stovėjimo aikštelę. Gerai, kad neatsidaro.

- Paskutiniame aukšte - VIP lounge. Iš salės atsiveria vaizdas į pakilimo takus. Mirga lėktuvai, oro uosto autobusiukai, lagaminų vilkikai... Prie staliukų kompiuterius maigo keli kostiumuoti vyrai. Dirbtinis židinys. Tobula prabanga. Vienas vyras, išėjęs iš savo numerio, prie laiptų turėklų žvelgia žemyn - į kitus aukštus. Kiekvieną jų puošia juodai-geltonai-žaliai marga moderni teplionė. Kiekviena teplionė dera su kituose aukštuose kabančiomis teplionėmis. Nors vieną jų įsidėmėti prireiktų pastangų.

- Brangūs viešbučiai + oro uostai yra vienatvė kvadratu.

- Pusryčiai. Nuo kitų brangių viešbučių skiriasi tik tuo, kad galima gauti šviežių gervuogių ir belgiškų vaflių. Galima paprašyti, kad tavo akyse iškeptų "asmeninį" omletą. Bet dauguma pasibodėjusiais veidais ateinančių svečių geria tik kavą ir valgo skrebutį. Nuo kitų žvilgsnių slepiasi už The Wall Street Journal.
Ponia šalia gretimo staliuko (mane ir ją sieja nebent akiniai - ji dukart vyresnė, violetiniais plaukais, gaižia šypsena) prašo žalios arbatos. Mus supainiojęs padavėjas arbatos įpila man. Kai pakylu nuo staliuko, tą pačią arbatą nuneša jai. 5 stars again.

- Turbūt čia dirbti nuobodu. Čia niekada neapsistoja pamišę keliautojai aplink pasaulį nei įsimylėję studentai. Antra vertus, ar aš žinau, ką slepia tie pilki kostiumai ir žydri marškiniai? Juk čia - tik viešbutis, tik oro uostas ir nešiojamasis kompiuteris. Čia visų vienatvės lygios - su kaklaraiščiais ir melsvais marškiniais.

- Check out. Už minibarą reikės mokėti. Švedas-danas aiškina, kad room-service darbuotojas negalėjo minėti jokių keturių daiktų.
Galvoju, kad šampanas atsukamu kamšteliu, žiūrint į naktinę stovėjimo aikštelę, buvo saldus, ir dabar nebegaliu teigti, jog pigus.

- Oro uosto Hiltone bene niekas nelieka ilgiau nei dviems dienoms. Čia perkamos šaltos paskutinės minutės dovanos. Čia dažnai atsiskaitoma įmonės pinigais, tad ir tų pinigų vertė reliatyvi. Už vienos praleistos nakties šiame vešbutyje kainą, to vyruko iš room-service gimtojoje šalyje žmonės gyvena pusmetį. Na ir kas?

Na ir kas?

2009 m. sausio 21 d., trečiadienis

Pakavimasis

Kai važiuoju kur nors trims dienoms, pasiimu tūtą kremo, butelį šampūno, butelį dušo želė, penkis vadovėlius.
Kai išvažiavau trims savaitėms pasiėmiau 30 ml kremo, 20 ml šampūno, 30 ml dušo želė, pamiršau svarbiausią vadovėlį.

Kas man yra?

2009 m. sausio 19 d., pirmadienis

Tyla po Heifetzo

Dar nebaigus paskutinės natos, kai pasigirdo plojimai ir šūksniai. Atsistodama publika anksčau už komisiją skelbė Heifetzo smuikininkų konkurso nugalėtoją. Scenoje - 26-erių Sergey Malov. Jei tai būtų holivudinis filmas su laiminga pabaiga, vainikuojančia herojaus ilgą darbą, eičiau ieškoti, kas "įgrojo" garso takelį ir guosčiausi, kad šiais laikais kai kas pataisoma kompiuteriu.
Visas Sergejaus koncertas nuskambėjo kaip viena ilga frazė, tik kartais užgožiama kiek griozdiškų ir atsiprašančiai ūkiančių Nacionalinio orkestro pučiamųjų. Profesoriams, dėstantiems, kad reikia kiekvieną natą groti vis kitaip garsu Sergejus galėtų būti puikus teiginių pavyzdys. Ir tokiais momentais, kai jnieko negali veikti, nes tave ką tik trenkė elektra ir galvoje dūzgia Mendelsono koncertas, imi džiaugtis, kad tą vakarą teko laimė būti Vilniuje...
--
Nepaisant to, kad Heifetzo konkursas jau trečiasis, šiais metais jis, kaip, beje, ir visi kiti reguliarūs renginiai: knygų mugė, gatvės muzikos diena, pakišti po Europos kultūros sostinės vėliava. Tiesa, dėmesiu nelepino nei vilniečiai, nei konkurso globėjai, nei žiniasklaida (paskelbusi tik nei kiek nepakeistą anonsinį pranešimą spaudai).
Filharmonijos salė nelūžo - nejauku ne tik garsiau kalbėti, bet ir vaikščioti, kadangi aplink - vien stygininkai, visi visus pažįsta...
Prezidentas finalistus pasveikino ne finale, o likus pustrečios valandos prieš lipant į trečiojo turo sceną, kai visi finalistai tikriausiai laužė galvą, kaip išvengti taip nelaiku surengto priėmimo ir buvo priversti skubėti nespėdami nei pailsėti prieš pasirodymą, nei normaliai persirengti... Toks tad Prezidentūros darbuotojų (dauguma jų prieš renginius repetuoja net ant popieriaus pasirašytas kalbas) požiūris į žmones, turinčius su orkestru sugroti 3 dalių koncertą.
Bet liūdniausia, kad jau prabėgus savaitei po konkurso savo tyla užgožė spauda. Jokių recenzijų. Jokių vertinimų. Tik apie VEKS informuojančiame puslapyje perspausdintas kuklus pranešimas spaudai. Šių dienų kultūros skiltyse - pranešimai apie paminklines lentas ir mėnesius besitęsiančias parodas. Ar paskui galima stebėtis, kad plačiajai visuomenei kultūros puslapiai, o paskui - ir tam tikra kultūros dalis yra neįdomi?
O gal kultūros žurnalistams "patogiau" aprašyti niekur nepabėgsiančias parodas bei paminklines lentas, nei gilintis į trijų turų konkursą? Arba redaktoriai tokį žurnalistų darbo laiko naudojimą laikytų per didele prabanga?
Juk Heifetzo konkursas - lyg kas ketverus metus vykstanti olimpiada, ir būtent čia dažnai galima išgirsti daug geresnių pasirodymų, nei, pavyzdžiui, pakeliui iš Varšuvos į Sankt Peterburgą važiuojančių brangių atlikėjų, dvylikai valandų išlipusių iš lėktuvo Vilniuje ir paskubomis brangiais smuikais "atgrojančių" savo programą. Tačiau neadekvatus, atsitiktinai ir tingiai skirstomas spaudos dėmesys lemia, kad į pastaruosius,už brangius bilietus susirenka pilna salė klausytojų, kurių dalis vėliau atsiprašinėdami traukia pečiais: turbūt nesuprantu klasikinės muzikos. Ne. Tiesiog gal tame reklamuotame, tačiau "tranzitiniame" koncerte ir nebuvo ko suprasti. Juk kažin, ar kas jam ruošėsi ketveris metus.

2009 m. sausio 1 d., ketvirtadienis

Naujametiniai pasižodėjimai

Kitąmet - kalnų trobelėje. Kur ją bepasistatyčiau - kalnuose ar namuose.