2009 m. vasario 25 d., trečiadienis

Institucijos

1. Sodra.

- Laba diena. Kur galėčiau gauti pažymą apie per paskutinius 3 mėnesius gautas pajamas?
- O kokios jūsų pajamos?
- Aš negaunu pajamų.
- Eikite į salę ir pasiimkite talonėlį.

Salėje gal 40 langelių, prie kurių sėdi 30 darbuotojų, iš jų 7 kalbasi su interesantais, kiti kažką nešioja, rašo, arba kažkur lyg tai skambina. Užsiėmę. 5 min. laukiu eilėje.

- .....
- O už kuriuos tris mėnesius jums reikia pažymos: lapkritį-gruodį-sausį, ar gruodį-sausį-vasarį?
- Hm. Turbūt nesvarbu. Kadangi jūs nuolat dirbate su panašiomis pažymomis, gal jūs žinotumėte, ką tiksliai reiškia ši formuluotė?
- Tai jau tikrai ne aš. Tai jūsų reikalas. Jūs ir turite žinoti. Prašom pildyti formą.
Pamaniau, kad geriausia, jei gausiu pažymą už visus keturis mėnesius. Paduodu lapelį. Tarnautoja susideda rankas ant stalo ir su rūpesčiu pažvelgia man į akis:
- Reikėtų išmokti, vienu metu galvoti, kalbėti ir daryti tą patį, - staiga išdėsto pasišventusio klasės auklėtojo tonu.
- Oi. O jūs dar ir auklėjamąjį darbą dirbate..., - pagiriu.
- Taip, - užtikrintai linkteli, - Juk kai jūs sakėte, kad reikia pažymos nuo gruodžio, aš jau atsidariau LANGĄ ir buvau bespaudžianti mygtuką. Jau būčiau ATSPAUSDINUSI, tai gerai, kad to nepadariau, - dramatiškai aiškina. Atrodo, pažymos gavimui užtenka įvesti mano asmens kodą.
- Taip, suprantu. Tektų spausdinti iš naujo, - kaltai prisipažįstu. Susimąstau apie kertamus medžius, klimato kaitą, - Ne, ne, aš nieko nesakiau. Labai jums ačiū.
Ji žybteli akimis:
- Geros dienos!

Ši įstaiga yra greita, o dar tokia visapusiškai naudinga.

--
2. Seniūnija penktadienį 15.10. Kapų tylą sutrikdo šlapio skuduro, velkamo per linoleumą, garsas.

Valytoja:
- Kur jūs einat, kur jūs lipat, juk jau viskas. Viskas jau!!!
Patikrinu darbo laiką - iš tiesų, penktadienį jie dirba iki 15.15.

3. Seniūnija pirmadienį 13.10.
-Ne, mes negalime išduoti pažymos, kad turite brolį ir mamą. Telefonu taip sakė? Gal apsiriko. Anksčiau išduodavome, bet dabar tam yra nauja įstaiga. Gyventojų registro tarnyba. Ten ir kreipkitės.

4. Gyventojų registro tarnyba pirmadienį 14 val. Nedidelė vieno kambario patalpa. Keturios tetos prie keturių, tik pertvaromis atskirtų stalų. Viena kitą jos gali pasistengusios pasiekti ranka. Nei vieno žmogaus. Man vis dar reikia pažymos apie mano mamos šeimos sudėtį. Tai yra, kad mama išsituokusi ir kad turiu brolį. Pirmoji užkalbinta teta man pasiūlo prieiti prie "kito langelio".

- Pažymos apie mamos šeimos sudėtį prašyti galite, bet ją atsiimti turės ji pati. Pažyma skubos tvarka išduodama kitą dieną. Kainuoja 20 Lt. Paprasta tvarka - per 3-4 dienas, kainuoja 10 Lt. Pildykite prašymą štai ten, - rodo, nors tokie patys prašymai guli ir čia pat, ant jos stalo.

Atsistoju, paeinu 3 žingsnius iki staliuko, pritaikyto rašyti stovomis, pildau. Pvz., turiu įrašyti, kam man tokių duomenų reikia. Ir tikrai, kam? Nėra laiko egzistencinėms mintims. Vėl prieinu prie "langelio".

- Jūsų pažymos tekstas bus toks, - kadangi pažyma jau šviečia ekrane, tarnautoja man ją paslaugiai perskaito. Šią pažymą skubos tvarka atspausdins rytoj, tad prieš darbą mano vargšė mama ateis jos paimti.

5. Gyventojų registro tarnyba antradienį. Vėl keturios tetos, prie vieno staliuko kažką pildo jauna mergina, o šiaip tyla ir ramybė. Nedrąsiai prisiartinam prie "langelio".
- Laba diena.
Jokios reakcijos, tarnautoja labai kruopščiai ranka pildo kažkokį žurnalą. Po akimirkos pakelia akis.
Mama kelis kartus pasirašo. Tada reikia mokėti 20 Lt, bet jau prie kito "langelio". Pereinam. Čia tarnautojos nėra. Palaukiam. Vėl išdėstau savo reikalą. Tarnautoja atspaudina čekį. Pasirašom. Tada vėl reikia grįžti prie pirmojo langelio ir užregistruoti čekį. Aš jau būčiau sukusi pro duris. Tiek daug tų langelių, kaip tokiam mažam tuščiam kambariui, galima ir susipainioti.
Su mamos pagalba dvidešimt ketverių metų gavau pažymą, kad turiu išsituokusią mamą ir brolį.

6. Universitetas. Administracijos labirintai. Laiptai. Nors kiek atnaujintas, tačiau Centrinių rūmų pastatas kažkoks priplėkęs. Laiptinėse - vis tos pačios žaliais aliejiniais dažnais iki pusės dažytos sienos. Per langus traukia. Jau baigiu mokslus, bet visa atmosfera universitete - taip ir liko kažkokia rusvai pilkšva, kaip tie nenusakomų formų ir amžiaus drabužiai, kuriais siaučiasi bibliotekų darbuotojos ir humanitarinių fakultetų dėstytojai. Jie beveik neina į kavines, o į darbą nešasi bandelę, kurią kartais suvalgo net čia pat, paskubomis koridoriuje. Lenkia nugaras tamsiose skaityklose. Tie mūsų dėstytojai... Kartais bibliotekininkės juos bara, kad knygą užlaikė per ilgai. Buhalterės apšaukia, kad laiku nesutvarkė dokumentų. Administratorės juos peikia dėl nepristatytų studijų planų. Kitose šalyse dėstytojai neįgauna šios rusvai pilkos spalvos. Bet mūsų universitete, mūsų Centriniuose rūmuose, to išvengti turbūt neįmanoma.

Taigi - paskutinė pažyma. Universitete man nereikia įrodyti, kad esu savo mamos dukra, kad sužinočiau jos pajamas. Už vieną iš tų trijų mėnesių ji gavo 354 Lt... Kabinete sėdi trise. Viena moteris kalbasi su kažkokia atėjusia darbuotoja. Kita - su garsu žiūri filmus Youtube. Toks darbo tempas lemia nuobodulį, kuris šiame kabinete galbūt lipa sienomis. O darbuotojus prilipina prie kėdžių.

Net nepasukdama galvos nuo ekrano brūkšteli parašą. Kolegė - taip pat. Kvepia nekoštos, atšalusios kavos tirščiais.

Atsisveikinu. Dirst į pažymą. Pasirodo, man pasirašė ne dvi moterys, o du vyrai, bent jau pagal pavardes. Nors nupiešti parašai atitinką tų vyriškų pavardžių inicialus. Darbuotojai vieni kitus pavaduoja. Matyt, tie vyrai užimti. Juk negali žmogus persiplėšti.

2009 m. vasario 16 d., pirmadienis

Du profesoriai

Sankryža šalia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.
Aš ir mano pašnekovas, žilagalvis sociologijos profesorius iš VDU, susitarėme susitikti puodeliui kavos ir pokalbiui apie rengiamą straipsnį. Kol pasieksime kavinę, mandagiai šnekamės beveik apie orą.

Šviesoforas skelbia raudoną. Automobilių nedaug. Abiejose gatvės pusėse būriuojasi žmonės, tačiau vienas pagyvenęs mąslaus veido vyriškis, rankas slėpdamas ilgo, prasagstyto žieminio palto kišenėse ramiai, nesidairydamas kerta gatvę.

- Štai tokie dalykai man, kaip sociologui, įdomūs stebėti, - klimpdamas į suvažinėtą sniegą man aiškina žilagalvis profesorius iš VDU, - Ar pastebėjote tą vyriškį, išėjusį į gatvę anksčiau už kitus?
- Taip, juk jis ...
- ... Ir minia paskui jį nesekė - jis ėjo vienas, o kiti prisijungė tik įsižiebus žaliam šviesoforo signalui. Sociologai teigia, kad paprastai minia tokiais atvejais eina iš paskos, jei žmogus yra charizmatiškas, stiprus, keliantis pasitikėjimą. Tuo tarpu jei individas pasitikėjimo nekelia, pavyzdžiui, jei tai yra socialiai atstumtas žmogus, benamis, ar panašiai, žmonės lieka stovėti.
- Kaip įdomu! Ar jį atpažinote? Juk tai LMTA smuiko klasės Profesorius XX. Taip taip, to paties žymiojo kompozitoriaus sūnus. Jis čia netoliese gyvena, tikriausiai, pakeliui į darbą...
- ...

Taip, gatvę kirto tas pats profesorius, apie kurį prikurta gausybė legendų. Jo kartais iki ašarų bijo jaunosios smuikininkės, prieš specialybės pamokas ne tik grojančios, bet ir garbiniuojančios plaukus, idant profesoriui esant be nuotaikos nesulauktų epitetų, tarkime "šlapia višta" - apibūdinančių tiek studentės profesinius, tiek estetinius pasiekimus.
Tai tas pats aštrialiežuvis, savo kandžiais juokeliais priverčiantis ir juoktis, ir drebėti vienu metu. Visgi jis turi daugybę žinių, kuriomis kartais dalinasi. Be to, per tarptautinius konkursus ar meistriškumo kursus sukviečiaį Vilnių geriausius smuiko profesorius Europoje - arba tiesiog savo draugus.
Taigi, net jei kokia nors "perkarusi ožka" skriejo tavo adresu, išsipūtus nosį ir nusišluosčus ašaras negali ginčytis - jis lyg blogasis knygos ar filmo personažas, charizmatiškai prikaustantis auditoriją.

Bet tą žiemos pavakarę iš darbo skubanti minia paskui jį kažkodėl nesekė, o juk sociologinės įžvalgos rodo, kad...

2009 m. vasario 12 d., ketvirtadienis

Iš didelio rašto

Šiandien savojoje Alma Mater varčiau vieną aukščiausiu balu įvertintą magistro darbą.

Užmečiau akį ir į oponento recenziją. Pastaroji sudomino daug labiau: dviejuose puslapiuose pastebėjau per 20 vien rašybos (!) klaidų... Kalbos kultūros ir skyrybos subtilybių nusprendžiau nepaisyti, nors kai kurių sakinių turinį dėl nesėkmingo linksnių derinimo suprasti buvo sunku.

Autorius - oponentas, socialinių mokslų doc. dr., dėstytojas, žinomas ir gerbiamas mokslininkas.

Klaidos buvo maždaug tokios: "pilietiniai visuomenei, autorė ne įrodė, vis dėl to, ne įmanoma išskirti, didesniai daliai".

Jos nėra atsitiktinės, mat kartojamos visame tekste. Taip parašytas šeštoko rašinėlis būtų įvertintas daugiausiai penketuku, nors griežtesni mokytojai patenkinamo pažymio nerašytų.

...Recenzentas studentei siūlė aštuonis.

2009 m. vasario 5 d., ketvirtadienis

Akademinė nelaisvė

Stebina keisti politikų, ir, atrodytų, kai kurių iš pirmo žvilgsnio protingų žmonių pasiūlymai dėl aukštojo mokslo reformos. Štai kad ir naujasis - už mokslą turės mokėti įstojusieji žemesniu balu, o jų studijų rezultatai bus peržiūrėti tik po dvejų metų. Tik tada galės keistis studentų rotacija.

Net ir be didesnių empirinių tyrimų galiu pastebėti, kokių neigiamų pasekmių toks sprendimas atneštų:

1) Abiturientai turėtų rinktis aukštąją mokyklą (o ir profesiją) pagal finansines tėvų išgales. Tarkim, norėčiau studijuoti literatūrą. VU įstočiau į mokamą vietą, o štai į VPU - į nemokamą, gal net stipendiją gaučiau. Tėvų kišenė kiaura, teks rinktis antrąjį variantą, nors prieš tai galėjau rinktis bet kurį (kadangi iki šiol DVF mokestis buvo dar pakenčiamas, be to, jau po pusmečio galiu tikėtis geresnių rezultatų ir aukštesnės vietos konkursinėje eilėje).

2) Vienas nepasisekęs egzaminas nulemtų dvejų metų finansines galimybes, nors aukštojoje mokykloje žinios vertinamos kas pusmetį. Aukštojoje visi vienos specialybės kurso studentai mokosi pas tuos pačius dėstytojus, tuo tarpu vidurinių mokyklų mokytojų gebėjimai ir suvokimas, kaip paruošti valstybiniams egzaminams - skiriasi. Kartais kiek mažesnis balas per egzaminus yra ir pedagogų kaltė. Dar labiau klestės korepetitoriai ir visuotinė panika prieš valstybinius.

3) Neproporcinga valstybinių egzaminų reikšmė labai skaudžiai atsilieps tai daliai jaunimo, kuri paskutiniaisiais mokslo metais susidūrė su socialinėmis, psichologinėmis problemomis ir todėl pasiekė menkesnių rezultatų per egzaminus. Galbūt skyrėsi tėvai, galbūt teko dirbti... Juk jie dar nepilnamečiai, nuo savęs nepriklausomi, gyvena tėvų namuose ir negali patys sau užsitikrinti geriausių sąlygų.

4) Mokyklos baigiamieji egzaminai neatspindi žmogaus gabumų konkrečiai sričiai, nes dalykai mokykloje ir universitete gerokai skiriasi: pavyzdžiui, gerai išlaikytas istorijos egzaminas savaime nenulemia, kad žmogus bus geras teisininkas ar politologas ir kad jam ta profesija tiks bei patiks.

Kai aš stojau į aukštąją, rinkausi labiausiai sudominusią profesiją, ir, manau, neklydau.
O pirmame kurse džiaugiausi, kad įstojau 27-tu numeriu. Pirmuosius (tada) 500 Lt studijų įmokai teko skolintis. Tačiau jau nuo antrojo semestro iki pat studijų pabaigos daugiau niekada neteko mokėti, didžiąją studijų dalį gavau padidintą stipendiją. Man sekėsi. Dabar galiu iš šios profesijos valgyti duoną.
Taip pat ir su magistrantūros studijomis - man tiesiog patinka mokytis ten, kur reikia "pasitempti", o ne ten, kur ir be didelių pastangų gaučiau stipendiją (tuo labiau, kai ji tokia maža).

Beje, yra atvejų, kai labai aukštu balu įstojęs žmogus vėliau nesimoko, nesidomi specialybe, nedirba pagal profesiją. Ar tikrai viską apie žmogaus gebėjimus parodo jo valstybinių egzaminų (laikytų dar pusiau vaikiška galva) rezultatai?

Atrodytų, studijas baigiu pavasarį, stipendiją gaunu, neverta jaudintis. Bet pavyzdžiui už kelių metų studijuoti ims mano brolis. Jei reikės mokėti už mokslą, greičiausiai jis rinksis ne Lietuvos universitetus. O gaila, nes bent jau bakalauro studijų metais smagu mokytis savo šalyje - būtent tada susipažįstama su šalimi, jos teisės aktais, kontekstu, tai lemia ir ateities karjerą, socialinius ryšius, įleistas šaknis. Lietuvoje arba ne Lietuvoje...

--
P.S.

Važiuodama traukiniu Danijoje skaičiau išlepusių danų pasibaisėjimus: studijų pinigai (tokia 1500-2000 Lt stipendija, mokama visiems studentams, padengianti, pavyzdžiui, būsto nuomos, pragyvenimo išlaidas) čia bus mokami nebe 6, o tik 4 metus. Mokesčio už mokslą čia nėra. Danijos studentai protestuoja, mat per ketverius metus mokslus spėja baigti ne visi: kaip tada pragyventi?
Ne veltui sociologiniai tyrimai rodo, kad jauni Europiečiai norėtų skandinaviškų sąlygų. Žinoma, Lietuva nėra gerovės valstybė ir reikia veikti pagal savo išgales.
Vis dėlto apmaudu, kai nepasinaudojama tuo, kas iki šiol neblogai veikė - tarkime, rotacijų sistema universitetuose (galėtų tokia ir likti, tik, jei reikia, pakėlus mokestį mokantiesiems, išsispręstų daugybė problemų: dėl žymiųjų "aštuntukų" ir t.t.).

2009 m. vasario 4 d., trečiadienis

Herning II (daikc)

- Is it typical Danish design?
- Hvad?.. Hvad siger du?!, - jaunutė šviesiaplaukė pardavėja mirksi netikėdama mano klausimu, ir smarkiai supurto galvą - Nej!!!

Giliai įkvėpiau ir sustojau. Prieš mane - dviejų didžiųjų moteriškų aistrų sintezių sintezė. Batas ir rankinė viename! Tašbačiais nukabinėtas visas stendas - iki lubų. Pasirinkimų variacijos: juodi su baltu kulniuku, juodi lakuoti, juodi, puošti sintetine medžiaga... Atrodo, ruošiamasi parduoti jų daug.

Na ir kas drįs ginčytis, kad Herningas - dizaino miestas? Juk tašbačio konceptas įkūnija visą ironiją, tvyrančią šio mažo miestelio ore.

Įsivaizduokite, kas būtų, jei visos miestelio moterys, ir tos su vaikštyklėmis, ir tos su sportbačiais, nešiotųsi po tašbatį. Atrodo, parduotuvės atsargose jų yra kaip tik užtektinai. Ši vizija įgyvendinama! Ir kaina prieinama - apie 9 Lt.


Taigi, mano atostogas simbolizuojantis suvenyras iš Herningo yra štai tokia rankinė su kulniuku.
Rašykite, parvešiu ir jums. Pasiūlymas galioja pirmiesiems/-osioms dešimčiai laimingųjų!

P.S. Mano klausimas, nugąsdinęs jaunąją pardavėją (kas čia žino, gal ji studijuoja Herningo dizaino mokykloje ir pigių smulkmenų parduotuvėje prisiduria prie stipendijos) buvo tik menkas revanšas, bandant bent akimirką ką nors priblokšti taip, kaip mane pribloškė ši prekė - kaip pasakytų O. - tikra Pasaulio Nuostabybė. Nors, aišku, ir be tokio klausimo šio grožio pirkimo faktas parduotuvėje ko gero tapo dienos įvykiu. Kartais smagu atkreipti į save dėmesį.