2014 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

Vagone

Niekad taip ir nesupratau krykštavimų apie džiaugsmingą vaikystę ar nerūpestingą paauglystę. Ir man labai dažnai daros gaila vaikų, pakniopstomis skubančių paskui lekiančius ir nuolat vėluojančius tėvus. Gaila ir jaunų, tokių 13-14 metų paauglių, kurie savo vasaros atostogas leidžia ant išlankstomos lovelės 3 asmenų šeimai per mažame ir vis tiek brangiame dviviečiame kambarėlyje kur nors prie jūros. Ant suolelio prie poilsinės vartai žurnalus, kuriuose rašoma apie paaugliams, atseit, svarbius dalykus: madą, pasimatymus, vakarėlius, net alkoholį. Skaitai, kad dabar yra "labiausiai pašėlę metai". O iš tiesų sėdi ir džiaugiesi, jei bepoilsiaudami tėvai nesipyksta ar nesiskiria... Jei žaisi su vaikais, kaip darydavai dar prieš porą metų, sakys, nebrendyla, jei šneki su vyresniais - sako, esi tik vaikas. Visų problemas jau supranti, bet dar neturi galios jų spręsti.
Užvakar, pakeliui į Stokholmą, sutikau du vaikus. Pirmasis, kokių dešimties metų berniukas, važiavo tylus ir mandagiai, bet trumpai atsakinėjo jį kalbinti mėginusioms tetoms. Banano nevalgė. Šokolado neėmė. Taip, eina į ketvirtą klasę. Taip, važiuoja į Stokholmą. Tetos galiausiai išlipo. Suskambo telefonas ir vaikas atsiliepė - taip, dar turi gerti, ir bandelę dar turi... Oi, nutrūko ryšys. Ne, ne alkanas. O aš matau, kaip to vaiko skruostais bėga ašaros. Tas, su kuo jis kalbėjo, to negalėjo pastebėti. Nes vaikas labai stengėsi atsakinėti linksmai. Gal ten skambino ką tik perone atsisveikinusi močiutė. O gal senelis, kuris, kad ir sirgdamas, vis tiek norėjo palydėti anūką. Berniukas pažiūri į įdėtą bandelę, ir jam dar graudžiau...
Į vagoną įlipo paauglė. Paklausė, ar gali pakrauti telefoną. Laukė laukė, pasilenkus, kad užtektų laido, galiausiai telefonas pasikrovė ir įsijungė. Paskambino mamai. Mama lyg tai aiškina, kad naujais mokslo metais mergaitė nebegalės lankyti plaukimo. Dėl kažkokių ten priežasčių. Mergaitė nusimena, bet ilgai nesiginčija. Myliu, sako, ir deda ragelį. Sėdi, o vaikiškai užteptas tušas bėga veidu.
Aš buvau trečia tame vagone, bet aš jau nebeturėjau jėgų verkti. O pagelbėti irgi negalėjau.