2009 m. spalio 3 d., šeštadienis

Taip būna

Netyčia aptikau senus laiškus savo Inbox. Kadangi gerų nutikimų paprastai nėra per daug, noriu juos bet virtualiai padauginti, aprašydama čia.

---

Įkvėpimas rašyti rašto darbą apie JAV suformuotus stereotipus "sovietinių piliečių" atžvilgiu buvo atvirkščiai proporcingas likusiam laikui iki deadlino... Mokslinis atradimo džiaugsmas, per savo durnumą susigalvojus temą, kuria, kaip paaiškėjo, labai maža informacijos, buvo neapsakomas, ypač tuomet, kai supranti, kad neaišku, kaip tą darbą apskritai reikės parašyti. Beje, tuomet dar sirgau pirmojo semestro sindromu, kai kone nuoširdžiai baiminamasi, kad mane tuoj iš viso išmes, ir kokia bus gėda...

Galiausiai šie simtpomai davė pirmuosius vaisius: radau mokslinį žurnalą, kuris kaip tik buvo paskirtas JAV-sovietų santykių temai socialiniu aspektu. Žurnalas prieinamas užsiprenumeravus. Be to, guli ir bibliotekose, pvz. Niujorke ar Oxforde galima tiesiog šiandien ateiti ir naudotis, kiek telpa, beigi savo prasmingomis įžvalgomis prisidėti prie mokslo raidos.

Žodžiu, penktadienio vakarą man atrodė, kad iki antradienio, kai turiu atiduoti raštadarbį, to žurnalo labai reikia. Parašiau JAV besibazuojančiai Tarptautinei socialinių mokslų psichologų asociacijai (dėl pavadinimo kaltas ne vien vertimas :)), kuri leidžia žurnalą. Kažką apie "master's paper" ir "my specific interest" (nu, juk nepatikrins).

Gavau atsakymą tą patį vakarą: "Miela ---, Jums reikalingas numeris yra ne 1989,45 (3), bet 1989, 45 (2). Jo mūsų skyriuje tėra vienas egzempliorius, tad negaliu jo išsiųsti. Bet tuojau patikrinsiu kolegų skyriuje ir Jums pranešiu. Asociacijos vykdančioji direktorė, dr. Susan ---".

Už kokių 6 val.: "Radau dar vieną egzempliorių ir džiaugsiuos, jei galėsiu Jums jį išsiųsti. Paprastai tai kainuoja 15 USD. Malonėkite nurodyti savo kreditinės kortelės numerį".

Tada sekė toks gėdingas, nors ir mandagus mano atsakymas, kad vargšei studentei deadlinas antradienį, ir kad aš pati kalta, jog nesikreipiau anksčiau, o rašiau tikėdamasi, kad gal yra pdf internete.

"Miela ---, elektroninės versijos žurnalas neturi. Neturiu galimybės nuskenuoti jo darbe, bet, jei tik pavyks, aš jį nuskenuosiu namuose per savaitgalį. Vykdančioji direktorė, dr. Susan ---".

Šeštadienis. "Miela ---, nuskenuoti nepavyksta, bet laukiu vyro, kuris grįš po pietų, pagalbos. Susan"

Šeštadienio naktis (arba sekmadienio rytas Lietuvoje): "Miela ---, siunčiu Jums abu reikalingus straipsnius. Prašom atleisti, kad jie RTF, o ne pdf, bei siunčiami atskirais, keistokais failais. Po visų mūsų pastangų sutalpinti skenuotą tekstą į du normalius dokumentus nepavyko. Tačiau skenuojant atskirai gavosi 60 failų. Tačiau jei jūs atsispausdintumėte tuos failiukus ir susidėtumėte iš eilės, turėtumėte gauti du pakenčiamai perskaitomus straipsnius. Jei ko nors trūktų, prašom rašyti, būtinai pakartotinai persiųsiu failus. Geriausios kloties rašant darbą! Susan".

Mano jautrus ats., kažkas su "...for helping the poor student that you have never ever seen in your eyes...if I could ever... somehow... thank you".

"Brangi ---, nepaisant to, kokie prasti bebūtų JAV ir SSRS santykiai tuo laikotarpiu, kurį šiuo metu tyrinėjate, šiandienos laimė yra tai, kad galime bendrauti daug sklandžiau! Susan"

-
Todėl, kad tai, kas yra gražu, yra gražu
-
P. S. Nežinau, ar reikėjo šį tekstuką priskirti temai "Kitur". Gal. Bet tikėkimės, kad gali taip būti ir čia.

1 komentaras: