Senosios vilniečių vilos. "Pagerinti" daugiabučiai. Ir tie langai, langai. Kai kurie, rodos, dar persmelkti kažin kokia 1990-ųjų nuojauta. Ar tie šiaudiniai suvenyrai, ar rankų darbo skiautiniai ant palangių, ar dar kažkas ja dvelkia. Nesupaisysi.
--
Vienas žymus vertėjas savo namus perleido sūnėnui: gyvenk, kiek reikės. Tik prisakė griežtai nieko nekeisti, palikti viską, kaip buvę. Tuos pačius langus. Ryškiai žalias sienas virtuvėje. Sovietinę sekciją. Linoleumą. Netraukyti paparčiais margintų užuolaidų. Neperstumdyti čekoslovakiškų (?) vazelių (tada visi tokias parsiveždavo). Dar vakar čia buvo 1980. Gyventa. Iki pat tos dienos, kada į faneruotą knygų lentyną gulė paskutinė knyga. Galbūt jau spausdinta ant to likusio, deficitinio popieriaus - jau po to, kai viskas keitėsi... Ir dabar dar čia retkarčiais užsuka. Tai nori, kad būtų kaip namie.
--
Traidenio.
Spalio rūke net vidurdienį neprašvinta. Namo lėtai eina moterys. Režisierės. Dailininkės. Menotyrininkės. Tų, kurių vardai tarybinėse ir tarptautinėse enciklopedijose, žmonos. Jos neretai buvo jaunesnės, tai dabar ir vikresnės už vyrus.
Boluoja anuomet statytas "Kompozitorių miestelis". Kasmet vis daugiau ir daugiau memorialinių lentų. Ant kai kurių namų - po kelias. Ir pilka Kompozitorių sąjunga - irgi turi tą "ano laiko" kvapą.
Yra laiptinių, kuriose gyvena bent po kelis Nacionalinės premijos laureatus. Aikštelės puoštos afišomis. Pavyzdžiui, 2001. Ne taip ir seniai.
"Vaje, beveik prieš dešimt metų", - sako pas senelius atėjęs 2003 metais gimęs anūkas. Gudrus pirmokas.
--
"Repetavom. Kalbėjom. Bet apie ką? Dabar prisiminti sunku", - geros, gilios kompozitoriaus akys. Ne visiems gyvenimas išraižo tas gerąsias raukšles. Tokias, kurios gimsta iš šypsenos. Ant stalo - trumputis rankraštis. Jauna žurnalistė klausinės apie draugą.
Buvo keturi kūriniai. Ir kurti iš esmės jam - kiti smuikininkai taip neatliktų. Net panašiai. Gal todėl ir tie kūriniai dabar žymūs. Visi koncertuose suskambėjo dar geriau, nei iš pradžių buvo sumanęs. Buvo aplodismentų. Premijų.
Rankas laiko tvirtai, ant kelių.
Būta Paryžiaus. Diplomatinių vakarienių. Drąsos. Pokalbių. "Bet turbūt mano žmona daugiau papasakotų", - lyg atsiprašo. "Jis didis žmogus. Labai daug dirbo. Mes vaikščiodavom ir kalbėdavom. Jis juokaudavo. Labai daug grodavo. Jis gyveno... tuo. Tik kad aš jau nebepapasakosiu, apie ką. Sunku prisiminti".
Žurnalistė šiurena klausimus. Vienus, kitus. Kažkokias citatas. Atsargiai šypsosi, dėkoja. Jau eis.
"Pavaišinčiau obuoliu, tik kad negražūs", - sako jai, išleisdamas pro duris.
Kažkas taip ir liko nepasakyta. Tik dabar jau sunku prisiminti, kas. Ji pavėlavo.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą