Gyvavaizdžiai

Sigitas Geda tai vadino gyvavaizdžiais. Tokius nugirstų pokalbių aprašymus, sutiktų kaimynų replikas.
Skaitau "Adolėlio kalendorius", lyg gerčiau tyrą vandenį, kurį norisi taupyti.

Man patiko net tai, kas parašyta ant antrojo viršelio, apie žanrus:

"Nenorėčiau, kad ši knyga būtų skaitoma kaip kokie dienoraščiai. Bet koks žanras yra apgaulingas. Lietuviai yra parašę daug gerų knygų, kur žanras tik tarp kitko, - akių dūmimui. Šiokia tokia išpažintis, žinoma, literatui privaloma, ypač nevengiančiam prisiminimų, dokumentikos. Kartais tiesiog rašau, o kartais naudoju principą "truputėlį timptelėti tikrovę". Bet kuris metodas, mano galva, gimsta iš intuityvios dermės. Kinas, televizija su beprasmiškais įterpiniais įpratino mūsų akis prie laisvo komponavimo. Be to, visą gyvenimą bėgau nuo to, kas vadinasi temos vystymu ar plėtojimu. Laisvas pašnekesys nuo jaunumės traukė mane. Man vis atrodydavo, kad tai labai žmogiškas, imlus, magiškas, galop - širdingas daiktas".


S. Geda kažkuriame puslapių šypteli - tapau rašytoju, kuris rašo "ant labai brangaus popieriaus" - telefono sąskaitų, šaukimų į teismą.

Esu tikra, kad šiandien jis rašytų blogą.

---
Paprastai visokie in memoriam tempiami prie datų. Bet tikrieji prisiminimai dažnai vaikšto nepriklausomai nuo jų.
Tada buvo 2008-ųjų liepa, ir turėjau vieną įdomesnių užduočių - pakalbinti po 5 rašytojus, dailininkus, kino menininkus, etc. bei paprašyti jų išskirti tuos savo srities kūrinius, kuriuos, jų manymu, turėtų žinoti kiekvienas lietuvis.

Paskambinau S. Gedai. Regis, jis taip nuoširdžiai apsidžiaugė, kad bent kartą žurnalistai jam skambina ne dėl kruvinos istorijos ir teismo, o tiesiog, paklausti jo, kaip rašytojo, Nacionalinės premijos laureato, nuomonės. Sakė, būtinai pervers užrašus ir tuos penkis kūrinius išskirs. Įsidrąsinau - gal jis turi savo kolegų telefono numerių (nes mano darbe kartais būtent telefonus sunku rasti).

Nepatingėjo atsinešti savo užrašų knygutės - tik palaukit, tuojau suras. Beliko tik klausti - poetų, rašytojų, literatūros kritikų.

Sako:
"Paskambinkit J. Apučiui į sodybą. Jis ten sėdi, nuobodžiauja, neturi ką veikti. Tegu pamąsto apie literatūrą".

Aš ir skambinu.

"Jūsų sodybos telefoną gavau iš S. Gedos", - lyg ir teisinuosi.
"Išskirti penkis žinotinus literatūros kūrinius? Dabar? Ai, pagalvoti. Gerai. Tai S. Geda davė numerį? Ir jis išskyrė? Reikia tikėtis, save paminėjo? Et, šįkart ne...", - traukia per dantį.

Ir paskui, surimtėjęs, sako, S.Geda galėtų būti tame penketuke. Nors vėliau į tą žinotinų autorių/kūrinių penketuką paskui, regis, ir nebeįtraukė.