Atsimeni, kai buvom ketvirtokės ir aš nakvojau pas tave (jau tada kalbėdavom per naktį ir mūsų mamos tai leisdavo), man rodos, buvo birželis, ir viskas viskas dar buvo prieš akis. Tai va tada tu sakei, nemiegokim, sakei, palaukim ir pažiūrėkim, kaip iškris rasa. Aš pritariau, ir maniau, kad ta sekundė, kai iš dangus ims leistis rasa, tikrai verta visos nakties nemiegojimo. Ypač įdomu, ar girdisi, kaip ji krenta. Tada iki šeštos ryto šnekėjome apie klasiokus, mokytojus, tėvus, namų darbus ir atostogas, rodėme viena kitai atminimų sąsiuvinius, papasakojome skaitytas knygas. Galiausiai saulė buvo jau aukštai, ir pastebėjome, kad žolės lapeliai drėgni. Tiek plepėjome, kad ir nematėme tos akimirkos, kai rasa ūmai ėmė ir nukrito, kaip mums tada atrodė, kad turi būti.
--- Dabar, kai su tavim taip sėdim ir kalbam per naktį, man atrodo, kad niekas taip labai nepasikeitė, tik va kad nebeturime tos vilties pamatyti, kaip krenta rasa...
"Alio" reklamos iškaba tokia iškilminga, lyg jų ofisas būtų FASADINĖJE namo pusėje, o ne kažkur kampe. Todėl kai klientai įeina į tiesiai po iškaba esantį architektų-nearchitektų biurą, jie entuziastingai sveikinasi: "Alio!". Apsidairo, tada konstatuoja (vėl garsiai) - "nealio". Ir spūdina lauk. Ir taip dešimtis kartų kasdien, byloja pavargęs architektų-nearchitektų ofiso darbuotojo veidas.
...Labas, okiektuturilapų? Kiek? Jau ką nors pradėjai? Tik? Tai kaip tu spėsi? Nu jo, teisingai, kaip nors. Galvoju gal akademinių pasiimti. Nebaigsiu jaučiu šiemet. Taip, dar yra laiko. Na, bet aš turbūt ne toks žmogus. Man patinka viską iš anksto pasidaryti. Nors vėlgi, tie taisymai, neaišku kaip... Jūs su vadovu bendraujat? Kas pala tavo vadovas? A. Tai bendraujat? Konsultuojiesi? Ir ką? Nu jo. Ir man.
Labas, kiekjauparašei? Kiek? Aha. Tai aš irgi. Ojoj, tai neturėjai laiko? Aš tau jau pusę šiaip ne taip, bet turbūt bus blogai viskas. Naktimis reikės sėdėti. Aha, nu ate.
Labas, nakaiptukiekturi? Ojojoj. Tai darbelio gražaus tau. Aš tai dėlioju, vargstu. Nebežinau, nuo kur nurašyti. Klausyk, o kaip tau atrodo... Nors ne, tu vis tiek nesuprasi mano temos gi. O tarpas skaitosi kaip spaudos ženklas? Galva tuščia. Naktimis negaliu miegoti. Nevalgau. Siuntei jau jam ką nors? Ir ką sakė? Man irgi reikės. Ojoj, kaip bijau. Baisu net pagalvoti. Na, teisingai sakai. Negi tau nebaisu? O kokio ilgio tavo literatūros sąrašas? Bet straipsnių, normalių, ar šiaip? Knygų?! O angliškų ar lietuviškų? O įvadą gali savo atsiųst? Kaip tai? aaa... Nu tai tau dar ir jis liko. Aš tai jau ačiūdievui. Bet baisu kaip ne tas žodis. O išvadų kiek rašysi? O, tai tu dar skyriuose. O priedų kelis dėsi? O grafikų dėsi? O kiek grafikų dėsi? Spalvotų? O kokio ilgio tavo tyrimas? Nu tai darbuokis, negaišk.
Labas, arjaubaigei? Siuntei jau visą jam? Ai, tik vakar? Normaliai? Jis visada taip sako, žinok, bet man tai neramu. Negali žinoti. Gal titulinį gali atsiųst? Arba bibliografinio aprašo lapą? Kokie tavo raktiniai žodžiai bus? Ai, dar nedarai. O tai kiek tau lapų gaunasi? Čia su viskuo viskuo? O sakei nespėsi. Ai, dar rašai. Man tai Petro gaila, jis dar tik 25 lapus teturi.O tu bijai? Aš tai jo žinok. O palauk palauk, neišsijunk dar. O recenzentą savo žinai? Nes kai kas jau žino. Ką? O vargeli. Tai jau nepavydžiu. Dabar man dar ir už tave baisu...
- Kūrinį gali padėti pataisyti ir vadovas, bet autoriaus patobulinimas yra sunkesnė užduotis (išvada veidrodžiui)
- Net geriausias vadovas niekuo negalės padėti, jei darbo autorius principingai vengs įtraukti į savo kūrinį įvadą bei išvadas (išvada laikrodžiui)
- Jei jūsų darbe yra formuluotė "gerinti tobulintinas sritis" (cit. iš draugės gautos banko ataskaitos), Jūsų darbo stiliaus trūkumai gali įtakoti recenzento nuotaikos svyravimus (išvada įtakojimui)
- Jei jūs norite būti mokslininkas, jūsų pavardė turėtų būti Neuman(n) (išvada literatūros sąrašui)
2009 m. gegužės 20 d., trečiadienis
Dviratis ir žiedas su deimantu. Pusiaukelė, kai dviratis primena, kad neseniai buvo 20, o žiedas anonsuoja būsimus 30. Ir kai dviratis atrodo vis dar jaukesnis.
Jis pradeda krenkšti. Pirma užsitraukia ant pakaušio antklodę, o paskui susigrūda į kiekvieną ausį po pagalvę. Taip, ir Edith Piaf, ir ypač "Je ne regrette rien" jam primena sugedusio skrudintuvo garsus. Taip, tai jo pati pati nemėgstamiausia daina. Ir todėl jis pradeda mėgdžioti ritmiškus tūbos garsus.
O alyvų žydėjimo mergaitė atlaidžiai juokiasi, o alyvų žydėjimo mergaitės net nėra.
Atsimenu, antrame kurse buvau kaip laisvąjį dalyką pasirinkusi logiką, nepaisant to, kad dėl tvarkaraščio nesuderinamumo galėjau ateiti tik į kas antrą paskaitą, darant prielaidą, kad nei vieną iš antradienių per semestrą nesusirgsiu ir šiaip nieko neatsitiks. Tada idealizmas liejosi per kraštus, ir man vis dar atrodė, kad žurnalistams logika yra būtina (...).
Didžiąją dalį semestro paskui graužiausi, kad pasirinkti logiką, kurios negalėsiu lankyti, buvo pats nelogiškiausias sprendimas, mat ilgainiui ėmė grėsti, kad skolą gausiu būtent iš laisvojo dalyko.
Tada sprendžiau uždavinius prie visų miesto fontanų, virtuvėje ir balkone, kol galų gale dieną prieš įskaitą pradėjau gauti teisingus atsakymus.
Tačiau kada aš logikos žinias pritaikiau praktikoje?
Pavyzdžiui, šiandien, pozityvios saviterapijos tikslais.
Nes ten buvo toks (mano antrakursiškam protui sunkiai suvokiamas) teiginys: "Iš klaidingų teiginių galima išvesti teisingus teiginius, ir šiuo atveju implikacija turi būti laikoma teisinga".
Tuo aš ir guodžiuosi rašydama savo magistro darbą. Dėl viso pikto.
P. S. Jei atsirastų stropuolių, kurie norėtų priminti, kad ir iš teisingų prielaidų įmanomos neteisingos išvados, prašome susiturėti. Saugokime vieni kitų sveikatą.
Šiandien dar gavau sveikinimą, parašytą spalvotomis raidėmis ir apkaišytą alyvomis iš Darbo biržos. Kaip simboliška! Štai tokį:
"Mieloji ..., Sveikinam brangaus Vardo dienos proga! Gražiai nešiok, niekados nepamesk, visados atsiliepk!.. Ir žydėk, žydėk - ryškiai ir skaisčiai - kaip pavasario žiedai! Sveikinam Meilės dienos proga! Linkime sėkmės profesinėje veikloje!
Nuoširdžius linkėjimus ir daug virtualių bučinukų nuo viso LDB kolektyvo siunčia ... (atstovė spaudai)"
Maloniesiems skaitytojams įdėjau nuorodėlę į Puikųjį barometrą (dešinėje). Čia ne todėl, kad manyčiau, kad visa, kas geriausia, sukurta praeityje. Čia todėl, kad kartais atrodo, kad viskas eina ratu, kaip ir ta gegužė, kuri slepiasi po nuoroda šįkart.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad gegužę amžinai tas pats! Kaip jau buvo įžvalgiai minėta ankstesniame įraše - šį mėnesį kai kurie žmonės turėtų privaloma tvarka atostogauti, kad netrikdytų normalios ir organizuotos visuomenės gyvenimo.
Morning Update : :D :D :D , atėjus naujienoms iš buvusios darbovietės, kad jau šį rudenį išteku, nusprendžiau, kad gegužiškos klejonės palauks. Tad kol kas nuoroda dedikuota darniam kolektyvui ;)
Artėja diplominio deadlinas, tačiau šiandien norisi daryti ne magistrinio, o magistrantūros išvadas.
Šiuos porą metų laipiodama gražaus pastato Vokiečių g. laiptais vis galvodavau, kad čia niekad taip ir nejutau to virpulio, kuris užliedavo kas kartą minant medinius, suklebusius Bernardinų 11 laiptelius. Šiame institute aš tik dvejus metus, aš tik viešnia, tik viešnia iš priešingos barikadų pusės...
Aną dieną pagalvojau, kad jau seniai bėgu ir renkuosi sritis, kur visiškai nieko nepažįstu, idant išmokčiau pamiršti ir nebeskirstyti pasaulio į taktus. Kuo racionalesnes, tuo geriau. Kai per vieną paskaitą buvo kalbama apie atominių bombų sandarą, prisiminiau savo harmonijos užrašus apie netipinius akordų jungimus, atsiminiau, kaip valandų valandas ieškodavau po milimetrą, kaip išgauti garsą, pakraupau ir pamaniau, kad tikriausiai kita sritis, kurioje mane sutiksite, bus pvz. biologija.
Antra vertus, man sekasi, nes visur pavyko sutikti puikių žmonių.
Kai pradėjau mokytis, tai "šeštadienio skaitytojų klubo" sistema, pagal kurią studentai per seminarus atbubendavo neteisingai išverstus tekstus, o viršuje lapo pasižymėdavo net "Laba diena, mano vardas Jonė Petraitytė ir aš norėčiau jums papasakoti apie..." mane kaip reikiant kraupino. Glumino ir kai kurių dėstytojų požiūris: "pažymys jums nebesvarbus, tarp mūsų - tik akademinis flirtas, duodu literatūrą, bet jūs jos neskaitysite", ir jų įsitikinimas, kad tokie pranešimai turi kažkokios naudos. Bet šiandien, kai vietoje magistrinio rašomi dienoraščiai, ir "kai po šalnų pradės žydėt alyvos", visai nesinori vėl ciniškai rašyti. Tad parašysiu kiek sentimentaliai apie kelis dalykus, dėl kurių, po šių dviejų metų, man atrodo, kad buvo verta. Panašiai, kaip verta eiti į koncertą, jei bent kelios frazės buvo tikrai geros.
Kažkaip labai optimistiškai nuteikė trys dėstytojai. Jie visi nesigilina, ar tai "mano studentas" ir kas jiems "priklauso". Jie sekmadieniais vis dar skaito (ne tik savo) studentų darbus ir pateikia pastabų, nes jiems neatrodo, kad "niekam niekas vis tiek nerūpi ir visi laukia diplomo". Norisi tikėti, kad nuo šių dėstytojų pradės augti naujas universitetas, kur siekiama drauge ieškoti geresnių idėjų, o ne stengiamasi pabrėžtinai išlaikyti akademinę hierarchiją. Galbūt jų studentai kada nors taip pat taps puikiais dėstytojais. Esu tikra, kad tokių dėstytojų (nepriklausomai nuo amžiaus) yra daugiau. Tiesiog man daugiausia dėstė šie trys.
Vienas, mokantis sveikatos politikos problemomis sudominti net ir tuos, kurie šiaip jau domisi karine ginkluote ir kurio paskaitų verta klausyti, nes kiekvienoje jų yra po dešimt gerų temų. Kita, kuri priversdavo analizuoti ir diskutuoti apie tekstus, kurie galbūt net nebuvo skaityti, kuri atitolo nuo pranešimų atbubenimo metodo ir skatino savarankiškai mąstyti. Įdomiausia, kad po jos seminarų tuos neperskaitytus tekstus norėdavosi perskaityti ir prisiminti bei pritaikyti vėliau.
Ir buvo dar viena tokia paskaita, kai galima net įsimylėti taip, kaip akimirkai įsimylimi talentingi žmonės, gerai dirbantys savo darbą.
Tada per valandą pro akis lėkė 1968-ieji, Prahos pavasaris, M. L. Kingo nužudymas ir nušautas R. Kenedis, Vietnamo karas ir hipiai, liepsnojo prancūzų riaušės, Bertolucci filmo "Svajotojai" ištrauka, streikai, politiniai ir skirtingų kartų konfliktai...Įvykusios ir neįvykusios revoliucijos.
Toje paskaitoje kažkaip grakščiai ir poetiškai sutilpo visi tie dalykai, apie kuriuos vėliau teiraujamasi kurso vertinimo anketose: "multimedijos" naudojimas, gyva paskaita, tarpdisciplininis požiūris, konteksto pateikimas... Tarptautiniai santykiai yra daugiau, nei nesuprantamų tarptautinių žodžių mozaika. Juose telpa didelių žmonių atsitiktiniai sprendimai ir mažų žmonių dideli gyvenimai. O tą dieną visi truputį gyveno 1968-aisiais.
Tik vienas trūkumas. Man atrodo, kad tada taip ir nenuskambėjo Bertolucci filmo titrams bėgant skambanti "Je ne regrette rien", nors, tiesa, ir dėl to galvos kirsti neduočiau, nes man ši daina po paskaitos ir taip paskui ilgai skambėjo mintyse.
Buvau bažnyčioje, kur, šventės proga, sveikinamos visos mamos ir močiutės. Saulėta diena. Gieda mergaičių choras, sienos padabintos vaikų piešiniais, tėveliai su fotoaparatais ir kameromis...
Pilnutėlėje salėje atsistojau šalia 30-40 metų vyro ir suvargusios močiutės, turbūt jo mamos. Jis - labai apvalių akių, didelio smakro, pakreipęs garbanotą galvą. Nevalingai judančios rankos, patinę pirštai, kuriuose sugniaužta rausva kepurėlė su snapeliu, ir pravertos didelės lūpos, lyg būtų norėjęs ką sakyti, tik visai pamiršęs, ką. Toks jis ir užaugo, gero veido milžinas, besišnekantis su angelais. Močiutė už sūnų dvigubai mažesnė, tokia visai nedidelė moterytė - net nesiektų mano peties. Rudu adytu peradytu šiltu paltuku, ant galvos - ruda gazinė skarelė. Jau ir amžius tas, kai po širdim toks silpnumas, lyg nuolat būtų truputį šalta. Nors ir gegužę. Vis pataiso sūnaus marškinėlius, vis timpteli, kai ano rankos per smarkiai įsisiūbuoja, kai atrodo, išgirdęs suskambėjusį mobilų telefoną ims ir užpyks. Ji čia pat. Ji viską mato. Ji visada...
Vieni eina ir praeina, kiti pasitraukia atokiau. Aukų rinkėjai neatsisuka, nešdami krepšį pro šalį. "Kiek ponų, kokie visi gražūs".
O gerklę vis smaugia: kas bus, kas bus tą rytą po penkerių-dešimties metų, kai žmogus didelėmis rankomis paliks stovėti vienas, kai nebebus, kas viską mato ir nebebus, kas visada.
Nežinau, kodėl iš agrarinės balanų gadynės atėjęs mokslo tvarkaraštis man gadina jau aštuonioliktą gegužę iš eilės. Tad pažadu sau (ir būsimiems darbdaviams), kad jau nuo kitų metų gegužė, nuo pirmųjų slyvų iki paskutinio alyvos žiedlapio bus mano atostogų mėnuo.
O kol kas, kai jau didžiojo M. turėtų būti nebegalima atidėlioti, apima noras:
> Skaityti grožinę literatūrą. Nuo A. Čechovo iki McCall Smith > Susitikti su draugais ir gerti du alaus, o paskui bent dar po vieną > Eiti į pasimatymus > Lankytis paskutiniuose sezono spekakliuose > Parašyti tiems, kurių seniai nemačiau ir tiems, kurių galbūt niekada ir nebematysiu > Nuvažiuoti į Kiškių kaimą ir nueiti ant Ladakalnio > Pamatyti "Tarp sienų" > Siųsti siuntinį į Japoniją > Sugalvoti idėjų straipsniams ir norėti juos rašyti > Sėdėti po žydinčiais medžiais > Domėtis ir kurti interneto projektus bei sekti jų populiarumą > Jei nesiseka - tai bent jau dažniau pildyti blogą > Pagroti gamą, kaprisą, V. Barkauską. Ir apskritai atgauti formą > Būtų galima net pradėti sportuoti > Mokytis italų, rusų, prancūzų, ispanų, japonų kalbų > Stebėti socialinę aplinką gatvėje beigi įžvelginėti gilias įžvalgas > Pradėti vytis senus planus > Planuoti atostogas > Tvarkytis namuose. Taip pat ir tamsų kambariuką. Išsivalyti visas dulkes > Išparduoti ir išdovanoti nereikalingus, bet gerus daiktus > Išsilaikyti vairavimo teises > Išmokti geriau naudotis kai kuriomis kompiuterinėmis programomis > Ir dar pažaisti kompiuteriu! Nintendo! > Pavaikščioti vakarėjančiais kiemais, žvalgantis į pravertus langus > Gerai išsišokti ten, kur groja geri DJ > Važinėti dviračiu > Susikurti apie dešimt nerealių grojaraščių > Nukakti į kitą kraštą. Kol kas bent Lietuvos > Skaityti savo ir kitų senas rašliavas ir svarstyti, kur žūva talentai > Rašyti, bet ne Tai > Sodinti braškes, nors ir vėlai. Ar šiaip sutvarkyti tą sodą > Apsilankyti Keturiasdešimties totorių kaime - įdomus pavadinimas > Šnekėtis, kol išaušta > Domėtis VEKS renginiais ir aukštojo mokslo reforma > Užmegzti naujų įdomių pažinčių > Net rūkyti > Nueiti į Pirosmanio parodą ir į ŠMC > Susitikti su buvusiais kolegomis, kursiokais, klasiokais, tada su esamais... > Išsitepti pienėmis ir paskui tas dėmes kaip nors išvalyti > To be continued...
Dėl šių aukščiau išvardintų priežasčių gegužės mėnesį man būtinai reikia atostogų.
Bet kol kas pasidalinu magistrinio rašymo himnu. Stiprybės ir kitiems.
Pardavėja: "Prašom pateikti asmens dokumentą"! Aš: "Oi. Nerandu, - grabinėjuosi kišenėse, - Bet man jau tikrai 24. Aš jau magistrantūros antrame kurse studijuoju..." Pardavėja: "Dėl manęs - nors ir universitete!"
Pagalvoju, kad mūsų institutas savo technine baze iš tiesų galėtų lygiuotis nors ir į tuos, kuriuose teko lankytis, pvz., Danijoje. Darbo sąlygos, ypač atidarius naująją skaityklą, iš tiesų patogios. Neblogas ir literatūros pasirinkimas - tai kas, kad gana daug reikalingų knygų tenka studijuoti skaitykloje.
Beje, joje sėdėti gana miela - į filosofines, politologines bei sociologines įžvalgas galima gilintis sėdint saulutės spindulių ir kambarinių augalų lapų apsuptyje bei mėgaujantis (kartais per stipriai) pučiančio kondicionieriaus gaiva. Karts nuo karto, kai kuris nors skaitytojas sušąla ir ima niurgzti, ateina bibliotekininkė, kuri distanciniu pulteliu pareguliuoja kondicionierius bei ta pačia proga pasiteirauja likusių skaitytojų, kurie sėdi šioje oranžerijoje lyg kokie šiltnamio agurkai, ar jiems patogu, ar nekaršta-nešalta.
Tačiau universiteto vs. studentų santykis vis dar labiau primena kartų savų namų dūmų jaukumą, nei postindustrinės skandinavų visuomenės taisyklėmis paremtą bendravimą. Tai vis tie rūpesčiai, kuriuos universitetui kelia studentai. Dar ir dar kartą įsitikinu, kad be studentų universitetas apskritai puikiai veiktų.
Šiandienos akademinio gyvenimo nuotrupos:
1. "Ar jūs neturite laikrodžio?.. Tai galbūt nemokate skaityti?!", - per akinių viršų manęs griežtai teiraujasi studijų koordinatorė, mat ir vėl neklusnioji aš sutrukdžiau dekanato darbą ir įsiveržiau padėti savo dviejų parašų tada, kai jau buvo pasibaigusios studentų priėmimo valandos. T.y., studentai priimami nuo 10 iki 16 , pietų pertrauka nuo 12 iki 13, o aš išdrįsau įsiveržti 16.30. Laimei, nesumečiau ką atsakyti ir tik kažką nuvapėjau, ir, kadangi nieko nespėjau įžeisti, galiausiai, tiek pritrukdžiusi, ant to popieriaus pasirašiau. Ir ko iš manęs norėti. Juk tai aš - ta pati, kuri dar stodama į instututą kažko telefonu teiravosi taip pat visai ne laiku... Nors, kaip ne kaip, vaikai - tėvų veidrodis. Girdėjau pasakojimų, kad kažkada iš to kabineto, sekant tą pačią ceremoniją, buvo išvaryti vieno mano kursioko tėvai, mat irgi užnešė jo dokumentus ne laiku, o 9.30, prieš priėmimo valandas.. Turėjo palaukti pusvalanduką koridoriuje.
2. - Atrodo, tiek daug išmokau, o biblioteka naudotis - ne, - atsiprašinėdama bando juokauti ketvirtakursė, kuri lentynoje nerado reikiamos knygos ir todėl paprašė padėti bibliotekininkės. - Todėl, kad jums visą laiką viskas buvo sukramtyta ir paduota, - oriai atsidūsta toji, registruodama reikiamą knygą. Ir reikšmingo išdidumo šešėlis pereina jos veidu. Kas čia būtų, jei bibliotekininkai kiekvienam ieškotų knygų.
--- P.S.
Tačiau verta pamąstyti, ar, jei viskas atrodytų taip, kaip tvarkingas naujas parketas (laminatas?) šviesioje skaitykloje,dar jaustumėmės esą savo antruosiuose namuose? Pavyzdžiui, žinau, kad puikiojoje Danijoje dekanatai dirba, pvz., tik dvi valandas ir tik antradieniais bei ketvirtadieniais. Kitomis valandomis ten neįsiveršite, nes durys bus tiesiog užrakintos. Automatiškai - niekas jūsų neaprėks. Ir niekur jūs, net jei ir norėsite būti aprėktas, nepasirašysite ne darbo valandomis.
Be to, jei bibliotekoje bus tvarka, kad skaitytojai knygų ieško patys, gali būti, kad bibliotekininkė nebėgs ir pati neieškos knygos, bet verčiau kantriai aiškins, kaip ją rasti pačiam. Tačiau tai užtruks daug ilgiau. O čia jūs knygą jau gavote. Tad nėra to blogo.
"Krūmai su šilais visais išsibudino keltis, O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas. Vislab, kas rudens biaurybėj numirė verkdams, Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs, Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint".
(K. Donelaitis, "Metai", "Pavasario linksmybės")
Kai ateina tos pirmosios pavasario dienos, na, tos, kai užlipama į antresolę nusikelti batelių, verta keletą valandų su fotoaparatu (arba bent jau atsimerkus) pabudėti prie kokios nors didesnės Vilniaus sankryžos, ir pažiūrėti į plūstančias, neaišku kur per žiemą lindėjusių žmonių minias. Vieni eina su šortais ir trumpomis rankovėmis, kitos - su kailinėmis apykaklėmis, pirštinėmis bei kepurėmis.
Tačiau kai kam pirmieji šilto oro gūsiai įkvepia dizainerių aplodismentų vertų idėjų. Vėliau kažkaip akis pripranta, o ir kiek apšilusių žmonių fantazija išblėsta. Tačiau patį pirmąjį savaitgalį šiemet buvo galima matyti tai:
Trečia vieta - > Lokacija: Šviesoforas prie Katedros, kryptis - nuo prospekto link bokšto. Objektas: dvi jaunos fifos, susikibę už rankų. Tiesa, kiek to padaryti netrukdė ilgi, poros centimetrų bordo-juodos spalvos nagai. Highlight: megztas pilkos spalvos sijonas "iki čia" (mosuoju ranka kiek žemiau bikini srities) su įaustais blizgiais sidabro siūlais, rombais raštuotos pėdkelnės.
Antra vieta - > Lokacija: Šviesoforas nuo Katedros link Pilies gatvės. Objektas: moteriškė apie 30. Susiradusi odą imituojančias kelnes-pėdkelnes, kurių klešnės baigiasi ne skyle, o tokiais pat odą imituojančiais batais su 15 cm "špilka". Na,toks vientisas batas-drabužis. Šį išradingą sprendimą dar būtų galima palyginti su nardymo kostiumu, tik kad vietoje lastų - aukštakulnių padai. Minėtosios odinės pėdkelnės begėdiškai išryškina kiekvieną kūno įlinkį, kaip ir išlinkį.
Pirma vieta - > Lokacija: prie Mokytojų namų, dviračių takelis. Objektas: dviratininkas super stereo boombox. 40-50 m. smulkus, praplikęs, tamsių plaukų vyriškis, su ūsiukais, važiuoja sovietinių laikų dviračiu, prie kurio kažin kaip pritvirtintos gana stiprios garso kolonėlės. Sportinės kelnės su trimis juostelėmis, tamsiai mėlynos, juodas sportinis švarkelis. Važiuoja lėtai, o jo smagusis magnetofonas groja ritmišką rusišką miulodiją, poetišku tekstu: "Gdzie zhy vy, dzievchionki"!
Šiandien verčiau tokį straipsnelį apie optimizmą. Pasak psichologų, tikrasis optimizmas iš tiesų nėra nuolatinis manymas, kad viskas tiesiog puiku, bet gebėjimas ir prastose situacijose turėti šiokią tokią viltį ar bent jau gebėti tikėtis, kad visi nemalonūs dalykai kažkada baigiasi ir gyvenimas vėl ima tekėti įprasta vaga.
Prisiminiau, kaip dar pirmose klasėse, kai nepasiruošdavau pamokai, save guosdavau, kad ji vis tiek baigsis po 45 minučių. Tad išeitų, kad visada turėjau šiokio tokio optimizmo.
Beje, amerikiečių mokslininkas Nicholas Christakis bando nustatyti, ar optimizmas gali būti užkrečiamas. Jis net mėgina įrodyti, kad tie, kurie "Facebooke" įsidėjo šypsena švytinčią profilio nuotrauką, turi daugiau bent jau nuotraukose besišypsančių, t.y., galima daryti prielaidą, laimingų, draugų.
Na, pastarąją prielaidą tikrinti nagrinėjant "Facebooką" galbūt ir nesiryžčiau, bet, kalbant apie nuotraukas, kol kas nesugalvojome, kuo straipsnį iliustruoti. Duomenų bazėse optimizmą turinčios vaizduoti nuotraukos bei modelių šypsenos atrodė labai jau netikros.
Tad kažkaip prisiminiau vieną dainelę, kuri iki šiol verčia šypsotis. Paniūniavau ją redaktorei ir pajuokavau, kad idealiu atveju atverstas straipsnis turėtų groti. Juk daina - kaip tik apie užkrečiamą pozityvų požiūrį į gyvenimą.
P.S. Redaktorė nustebo, kad net mano karta žino šią dainelę.O juk kai ji buvo maža, tai tos dainelės apskritai nebuvo. Tai čia aš, kai nepasiekdavau net stalo, vakarinę košę valgydavau su ja :)
Kadangi šiandien yra tas viena valanda trumpesnis sekmadienis, prisiminiau vieną tikslesnių kadaise rastų eilėraščių: Viskas šiais laikais juda taip greitai. Ne tik laikas, ne tik lėktuvas į Ameriką, automobiliai, traukiniai ir laivai, ne tik muzika.
Japonai Beethoveno penktosios simfonijos įrašą sutrumpino iki keturių minučių ir penkiolikos sekundžių. Tai štai kaip greitai viskas vyksta.
Čia tik kelios priežastys, dėl kurių linkiu nueiti į šį filmą:
MARADONA
- D. Maradonos kalba ir pauzės. -"Koks poetiškas įvartis", - sakė rungtynių komentatorius, ir tikrai poetiškas. Reikia pamatyti. On repeat. - D. Maradonos frazė (laisvas citavimas): "Jei ne kokainas, kokiu puikiu futbolininku galėjau tapti... Kokįžaidėją praradome!" - Dėl dainos apie D. Maradoną filmo gale. Na, ir dėl tos dainos, kurią jis atliko pats, irgi. - Dėl D. Maradonos žmonos žvilgsnio. - Dėl D. Maradonos salsos bėgant titrams. - Dėl Pietų Amerikos. - ...
VS.
KUSTURICA
Visgi jei atliktume nuobodoką ir kiekybiniais rodikliais paremtą šio filmo analizę, įdomu, kieno naudai būtų rezultatas:
1. Kas daugiau minučių rodytas ekrane - Kusturica, kuriantis filmą, ar Maradona, apie kurį filmas kuriamas? 2. Kas daugiau kalba: Kusturica ar Maradona? 3. Ko daugiau - futbolo rungtynių ar Kusturicos pamėgtų ritmų?
Gaila, bet panašu, kad mūsų žiūrovų ir kritikų mylimas E. Kusturica pasiekė susireikšminimo laikotarpį. Pavyzdžiui, nesusilaikydamas įterpti savo paties filmų citatų, kurias neva paralelizuoja su D. Maradonos gyvenimu. Aišku, tikrai ne jam vieninteliam taip atsitiko, tad tragizuoti nereikėtų. Be to, tikėkimės, po kelerių metų pasveiks.
Filmo apžvalgose rašoma, kad jis informatyvus, gilus, atskleidžiantis labai asmeniškas D. Maradonos gyvenimo detales. Tokie pažadai išaugina žiūrovo lūkesčius. Bet ką čia gali žinoti, galbūt su kitu režisieriumi D. Maradona visai nebūtų kalbėjęs (tikėtina).
-- Beje, tik nesugalvokite, kad jei nesidomite futbolu, šis filmas ne jums. Svarbu, kad domitės žmonėmis.
Pranešimai
