Atsimeni, kai buvom ketvirtokės ir aš nakvojau pas tave (jau tada kalbėdavom per naktį ir mūsų mamos tai leisdavo), man rodos, buvo birželis, ir viskas viskas dar buvo prieš akis. Tai va tada tu sakei, nemiegokim, sakei, palaukim ir pažiūrėkim, kaip iškris rasa. Aš pritariau, ir maniau, kad ta sekundė, kai iš dangus ims leistis rasa, tikrai verta visos nakties nemiegojimo. Ypač įdomu, ar girdisi, kaip ji krenta. Tada iki šeštos ryto šnekėjome apie klasiokus, mokytojus, tėvus, namų darbus ir atostogas, rodėme viena kitai atminimų sąsiuvinius, papasakojome skaitytas knygas. Galiausiai saulė buvo jau aukštai, ir pastebėjome, kad žolės lapeliai drėgni. Tiek plepėjome, kad ir nematėme tos akimirkos, kai rasa ūmai ėmė ir nukrito, kaip mums tada atrodė, kad turi būti.
---
Dabar, kai su tavim taip sėdim ir kalbam per naktį, man atrodo, kad niekas taip labai nepasikeitė, tik va kad nebeturime tos vilties pamatyti, kaip krenta rasa...
Pranešimai
Sefi Atta – „A bit of difference“
Prieš 1 metus
...perskaičiau ir taip graudu pasidarė...man tie plepėjimai per naktį buvo, o dabar ypatingai yra, tokie brangūs ir mieli širdžiai..tik skirtumas toks, kad dabar jau mes galvojame kaip gyvens mūsų vaikai ir juokais klausiame viena kitos, ar iš tiesų, žiedas ant piršto nuo to vienintelio svajonių princo....
AtsakytiPanaikinti