Summa summarum: je ne regrette rien

Artėja diplominio deadlinas, tačiau šiandien norisi daryti ne magistrinio, o magistrantūros išvadas.

Šiuos porą metų laipiodama gražaus pastato Vokiečių g. laiptais vis galvodavau, kad čia niekad taip ir nejutau to virpulio, kuris užliedavo kas kartą minant medinius, suklebusius Bernardinų 11 laiptelius. Šiame institute aš tik dvejus metus, aš tik viešnia, tik viešnia iš priešingos barikadų pusės...

Aną dieną pagalvojau, kad jau seniai bėgu ir renkuosi sritis, kur visiškai nieko nepažįstu, idant išmokčiau pamiršti ir nebeskirstyti pasaulio į taktus. Kuo racionalesnes, tuo geriau. Kai per vieną paskaitą buvo kalbama apie atominių bombų sandarą, prisiminiau savo harmonijos užrašus apie netipinius akordų jungimus, atsiminiau, kaip valandų valandas ieškodavau po milimetrą, kaip išgauti garsą, pakraupau ir pamaniau, kad tikriausiai kita sritis, kurioje mane sutiksite, bus pvz. biologija.

Antra vertus, man sekasi, nes visur pavyko sutikti puikių žmonių.

Kai pradėjau mokytis, tai "šeštadienio skaitytojų klubo" sistema, pagal kurią studentai per seminarus atbubendavo neteisingai išverstus tekstus, o viršuje lapo pasižymėdavo net "Laba diena, mano vardas Jonė Petraitytė ir aš norėčiau jums papasakoti apie..." mane kaip reikiant kraupino. Glumino ir kai kurių dėstytojų požiūris: "pažymys jums nebesvarbus, tarp mūsų - tik akademinis flirtas, duodu literatūrą, bet jūs jos neskaitysite", ir jų įsitikinimas, kad tokie pranešimai turi kažkokios naudos. Bet šiandien, kai vietoje magistrinio rašomi dienoraščiai, ir "kai po šalnų pradės žydėt alyvos", visai nesinori vėl ciniškai rašyti. Tad parašysiu kiek sentimentaliai apie kelis dalykus, dėl kurių, po šių dviejų metų, man atrodo, kad buvo verta. Panašiai, kaip verta eiti į koncertą, jei bent kelios frazės buvo tikrai geros.

Kažkaip labai optimistiškai nuteikė trys dėstytojai. Jie visi nesigilina, ar tai "mano studentas" ir kas jiems "priklauso". Jie sekmadieniais vis dar skaito (ne tik savo) studentų darbus ir pateikia pastabų, nes jiems neatrodo, kad "niekam niekas vis tiek nerūpi ir visi laukia diplomo". Norisi tikėti, kad nuo šių dėstytojų pradės augti naujas universitetas, kur siekiama drauge ieškoti geresnių idėjų, o ne stengiamasi pabrėžtinai išlaikyti akademinę hierarchiją. Galbūt jų studentai kada nors taip pat taps puikiais dėstytojais. Esu tikra, kad tokių dėstytojų (nepriklausomai nuo amžiaus) yra daugiau. Tiesiog man daugiausia dėstė šie trys.

Vienas, mokantis sveikatos politikos problemomis sudominti net ir tuos, kurie šiaip jau domisi karine ginkluote ir kurio paskaitų verta klausyti, nes kiekvienoje jų yra po dešimt gerų temų. Kita, kuri priversdavo analizuoti ir diskutuoti apie tekstus, kurie galbūt net nebuvo skaityti, kuri atitolo nuo pranešimų atbubenimo metodo ir skatino savarankiškai mąstyti. Įdomiausia, kad po jos seminarų tuos neperskaitytus tekstus norėdavosi perskaityti ir prisiminti bei pritaikyti vėliau.

Ir buvo dar viena tokia paskaita, kai galima net įsimylėti taip, kaip akimirkai įsimylimi talentingi žmonės, gerai dirbantys savo darbą.

Tada per valandą pro akis lėkė 1968-ieji, Prahos pavasaris, M. L. Kingo nužudymas ir nušautas R. Kenedis, Vietnamo karas ir hipiai, liepsnojo prancūzų riaušės, Bertolucci filmo "Svajotojai" ištrauka, streikai, politiniai ir skirtingų kartų konfliktai...Įvykusios ir neįvykusios revoliucijos.


Toje paskaitoje kažkaip grakščiai ir poetiškai sutilpo visi tie dalykai, apie kuriuos vėliau teiraujamasi kurso vertinimo anketose: "multimedijos" naudojimas, gyva paskaita, tarpdisciplininis požiūris, konteksto pateikimas... Tarptautiniai santykiai yra daugiau, nei nesuprantamų tarptautinių žodžių mozaika. Juose telpa didelių žmonių atsitiktiniai sprendimai ir mažų žmonių dideli gyvenimai. O tą dieną visi truputį gyveno 1968-aisiais.

Tik vienas trūkumas. Man atrodo, kad tada taip ir nenuskambėjo Bertolucci filmo titrams bėgant skambanti "Je ne regrette rien", nors, tiesa, ir dėl to galvos kirsti neduočiau, nes man ši daina po paskaitos ir taip paskui ilgai skambėjo mintyse.