Motinos diena

Buvau bažnyčioje, kur, šventės proga, sveikinamos visos mamos ir močiutės. Saulėta diena. Gieda mergaičių choras, sienos padabintos vaikų piešiniais, tėveliai su fotoaparatais ir kameromis...

Pilnutėlėje salėje atsistojau šalia 30-40 metų vyro ir suvargusios močiutės, turbūt jo mamos. Jis - labai apvalių akių, didelio smakro, pakreipęs garbanotą galvą. Nevalingai judančios rankos, patinę pirštai, kuriuose sugniaužta rausva kepurėlė su snapeliu, ir pravertos didelės lūpos, lyg būtų norėjęs ką sakyti, tik visai pamiršęs, ką. Toks jis ir užaugo, gero veido milžinas, besišnekantis su angelais. Močiutė už sūnų dvigubai mažesnė, tokia visai nedidelė moterytė - net nesiektų mano peties. Rudu adytu peradytu šiltu paltuku, ant galvos - ruda gazinė skarelė. Jau ir amžius tas, kai po širdim toks silpnumas, lyg nuolat būtų truputį šalta. Nors ir gegužę. Vis pataiso sūnaus marškinėlius, vis timpteli, kai ano rankos per smarkiai įsisiūbuoja, kai atrodo, išgirdęs suskambėjusį mobilų telefoną ims ir užpyks. Ji čia pat. Ji viską mato. Ji visada...

Vieni eina ir praeina, kiti pasitraukia atokiau. Aukų rinkėjai neatsisuka, nešdami krepšį pro šalį. "Kiek ponų, kokie visi gražūs".

O gerklę vis smaugia: kas bus, kas bus tą rytą po penkerių-dešimties metų, kai žmogus didelėmis rankomis paliks stovėti vienas, kai nebebus, kas viską mato ir nebebus, kas visada.