Mokslininkai ir žiniasklaida

Žurnalistikos vadovėliuose rašoma: "Blogiausias klausimas - neužduotas klausimas". Mokoma tikrinti faktus, informaciją, geriau perklausti, nei perduoti informaciją neteisingai.

Teko skaityti ne vieną studiją, kodėl mokslo žinios netiksliai perduodamos visuomenei, kodėl apskritai neperduodamos, kodėl visuomenė nesinaudoja informacija, kodėl politiniai sprendimai priimami nesiremiant ekspertinaisi tyrimais...

Šiandien viskas tapo aiškiau. Juk pasitaiko, kai metų metais vieną sritį nagrinėjantys mokslininkai tik porą dienų tyrimą perprasti turinčiam žurnalistui nutėškia: "Jei jūs pažiūrėtumėte 31 grafiką ir pats suprastumėte, kokie veiksniai lemia", "jei jūs sudėtumėte mano jums duoto tyrimo 16 psl. išdėstytas prielaidas, 32 p. aptartus motyvus beigi 2-ojo priedo neprisimenu kelintoje dalyje pateiktus skaičius, jūs dabar to neklaustumėte, o pasidarytumėte teisingas išvadas bei man nereikėtų komentuoti"...

O paskui dar kaltinimai iš auditorijos: kodėl necituojami mokslininkai, ekspertai.

Žinoma, vienareikšmiškai teisių čia nėra. Žinoma, yra tokių reporterių, kurie tingi bent permesti akimis gautus duomenis. Bet šiandien man atrodo, kad kartais mes tiesiog nedraugiški nei vieni kitiems, nei savo darbui, kurį taip kruopščiai atliekame, tikėdami, kad jis padės geriau suprasti, apie ką gyvename, o paskui pritrūkstame jėgų kitiems paaiškinti, ką suradome.

Muzikantai kalba kitaip

"Muzikantai kalba kitaip. Jie kalba taip, lyg tai būtų muzika - sako daugybę papildomų žodžių, garsų, ir kalbėdami kuria tokį srautą, kurio klausantis atrodo, kad žmogaus mintį puikiai supratai, kad jis labai gerai kalba. Tačiau kai imi redaguoti, montuoti tekstą televizijoje, matai, kad žodžiais mintis taip ir nepasakyta, ji buvo perduota kaip ta garsų ir žodžių visuma, kaip muzika.
Mums televizijoje reikėdavo iš 30 minučių sumontuoti kelias, bet jos tos nuotaikos ir tos informacijos, kurią girdėjai kalbėdamas su muziku, neperduoda, nes, pasirodo, aiškaus teksto net ir nebuvo. Vienas žymus kompozitorius kalbėdavo 30 minučių, bet iš jų žodžiais įmanomo užrašyti teksto būdavo geriausiu atveju 10 min.", - pasakojo man režisierė, vieno žymiausių mūsų kompozitorių žmona, kuri gal 30 metų dirbo muzikos laidų redakcijoje LRT.

Dieve, kokia ji buvo teisi, kokia teisi!..

Gandų perykla: nemokėsime už "Facebook"

Pirmiausia pamačiau, kad dvi draugės prisijungė prie grupės "NO, I WILL NOT PAY £3.99 A MONTH TO USE FACE BOOK FROM JULY 9TH 2010!". Gal ir keista, bet pirmoji reakcija buvo džiaugsmas: nuo liepos aš nebeturėsiu "Facebooko": mažiau blaškymosi ir net valios pastangų neprireiks, mat jį tiesiog apmokestins, o aš tikrai tingėsiu mokėti. Na ir labai gerai, dažniau spėsiu išplauti indus tiesiai po pusryčių.
Nutariau prie grupės nesijungti: tegu sau apmokestina, įdomu, kaip jiems tada seksis. Tačiau nuo penktadienio šios grupės fanų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai - nuo 120 tūkst. iki 300 tūkst.
Tik įdomu tai, kad niekur nėra žinių, kad kas nors būtų nusprendęs "Facebooką" apmokestinti. Ir būtent 3.99 £(įsivaizduokime, kokia tai skirtinga vertė įvairiose pasaulio šalyse), ir būtent nuo liepos 9. Pačioje grupėje irgi nenurodyta jokios info, prieš ką protestuojama. Tiesiog! "Mes nemokėsime!", - it sniego gniūžtė ridenasi žinia, ir siunčiami pakvietimai pažįstamiems, agitacijos - prisijunk ir tu!
Pavyko rasti tik porą forumų, kur suabejota šios žinios tikrumu. Tuo tarpu panašių grupių, protestuojančių prieš mokėjimą - žymiai daugiau, nors jų info skiltyje nėra nei žodžio, kuo remiantis jie pasisako prieš tariamą mokestį.
Įdomu, kaip greitai galima sukurti gandą ir priversti juo patikėti, sukelti masės pasipiktinimą, suformulavus įtikėtiną, bet niekuo nepagrįstą žinią. Gal ir prašausiu su tokia asociacija, bet iš dalies panašiai, regis, laimi populistai ar net iškyla diktatoriai, įtikinamai paskelbiantys žinią, įvardijantys tariamus pavojus ir agituojantys kilti į kovą. Vartotojų, kurie nuoširdžiai palaiko idėją nemokėti už "Facebooką" nuo liepos 9 d., geometrinė augimo progresija dar kartą įrodo, kad tai įmanoma.

Nežinia, kas grupę/gandą sukūrė, bet jei koks nors politologijos, sociologijos, psichologijos ar komunikacijos mokslų studentas, darantis tyrimą, jis tikrai laimėjo.

Gal man sukurti grupę, kuri ragintų panaikinti bausmę nupjaunant galvą nusikaltėliams Molvanijoje?

Na, bet kokiu atveju, aš nuo liepos 9 d. taip pat nemokėsiu už "Facebooką". Tikrai. Jau geriau nemokėkite ir jūs ;)

Update: šiandien radau gana įtikinamai skambančios informacijos, kad tai gali būti net susiję su virusais. Pažiūrėkite.

Virtuali demonstracija

Jeg er Kurt Westergaard // I am Kurt Westergaard

Tai šiandieninė virtuali demonstracija, išreiškiant solidarumą su pranašo Mahometo karikatūrą 2005-aisiais danų dienraščiui "Jyllands Posten" nupiešusiu menininku, kuris nuolat susiduria su grasinimais bei pasikėsinimais nužudyti ir yra priverstas slapstytis. Specialiai susikūrusi grupė "Facebook" skelbia, kad virtualia demonstracija "nesiekiama parodyti pritarimo ar nepritarimo pranašo karikatūroms, bet reiškiama parama asmeniui, kuriam gresia mirtinas pavojus, kadangi jis naudojosi žodžio laisve". Virtualiai demonstruoti nusiteikę virš 14,5 tūkst. "Facebook" vartotojų. Taigi, sausio 8 d. demonstrantai solidarizuodamiesi pakeitė savo statuso žinutę į danišką "Jeg er Kurt Westergaard". Blaivumo dėlei, tai nėra kvapą atimantis vartotojų skaičius, bet BET...

Supratau, kad šiandien virtuali demonstracija (juk galima ne tik keisti statuso žinutes, bet ir pirmuosius puslapius, etc., etc.) gali pasiekti neabejotinai didesnį skaičių auditorijos, nei stovėjimas su plakatu "Laisvę Tibetui" greta parlamento ar ambasados. Kai savo statusą eksperimento dėlei pakeičiau į "Jeg er Kurt Westergaard", per 5 minutes sulaukiau kelių žmonių reakcijos.
Tad virtualusis Jeg er Kurt Westergaard šiandien, ko gero, simbolizuoja ne vien žodžio laisvę.

Klaidasklaida: balerina plastikiniame puode

Nemėgstu nesąmonių muziejų. Sako, neturiu humoro jausmo. Ir šiaip pirmoji teisinu amžinai skubančius žurnalistus.

Bet... Šiuo radiniu dalinuosi pirmiausia todėl, kad bandau suvokti: kas lemia tokių klaidų gimimą. Ir tą virsmą: "žiniasklaida" - "klaidasklaida".



Štai sumanė kažkada "Savaitė su TV" apšviesti žmones ir parašyti apie plastiką - vieną populiariausių medžiagų. Ir griebia jautį už ragų. Aptaria - plastikinius indus. Plastikinius vazonus (deda iliustraciją - sako, kad geriau - keraminiai), plastikinius papuošalus, pjaustymo lentas, žaisliukus ir net langus.

Bet ne, ne, tema dar neišsemta, ji plėtojama dar labiau: nuspręsta aptarti dar ir plastiškus judesius: "Liekni žmonės gali būti plastiški, nors kartais storuliai kur kas lankstesni!". Čia pat ir patarimas kaip tapti plastiškesniais. Sako, reikia judėti, nesėdėti per dienas prie kompiuterio.

Nenoriu spėlioti, kaip apskritai gimė tema apie plastiką. Bet keliu dvi versijas, kaip į plastikinį puodą įkrito balerina.

1. Maketuojama buvo paskutinę minutę, redakcijoje liko vienas žmogus (tikriausiai net ne žurnalistas), pritrūko teksto, ir buvo greitai nukopijuota pastraipa iš interneto. Ir tai darė straipsnio neskaitęs žmogus, nemokantis lietuvių kalbos.

2. Redaktorius norėjo pasitikrinti, ar bent kas nors skaito jo žurnalą.

Ir nieko čia tokio. Ir skaito. Ir šiuo metu, po ketverių metų nuo šio straipsnio, "Savaitė su TV" yra vienas populiariausių savaitraščių.

PR vingrybės bei plonybės

15.50

Taigi, nusprendė Danija, kad reikia jai daugiau turistų, ir jų a la Turizmo departamentas įdėjo štai tokį klipuką į Youtube.




Ošia-ūžia visa Danijos žiniasklaida. PR specialistai teigia, kad tai - viena sėkmingiausių reklamos kampanijų, atskleidžianti, kad Danija - moterų, kurios yra laisvos ir savarankiškos, šalis.

Antra vertus, tikslas turbūt pasiektas vien todėl, kad jau dabar šis klipukas keliauja per visus blogus bei tinklalapius, nors iš youtube jis po poros dienų dingo.

UPDATE 23.37 Susisiekiau su žurnaliste iš Danijos, ir ji man paaiškino, kad Danijos turizmo departamentas išėmė klipuką, kadangi jis sulaukė labai daug negatyvių pačių danų atsiliepimų ir sukėlė skandalą. Tokia tad savicenzūra Danijoje, kur žodžio laisvė branginama taip, kad piešiamos bombos ant Mahometo turbano, net jei dėl to pleškinamos vėliavos bei ambasados.

PR specialistai sako, kad tai - viena geriausių PR kampanijų istorijoje, tuo tarpu masės piktinasi. O kaip atrodo Jums?

Radau filmuką kitame tinklalapyje ir išsisaugojau, kad galėtume pažiūrėti.


P. S. Na, kaip ne kaip, mano asmeninė patirtis bendraujant su danais rodo, kad Danijos vaikinai pvz gali verkšlenti, kad su jais "permiegojo, o ryte paliko". Tad danės iš tiesų ne iš kelmo spirtos, tai nėra mitas :)

Google translate klaida

Čia užsiliko toks mano senas radinys, kurio nespėjau laiku įkelti, bet, manau, vis tiek įdomus. Tuo labiau, kad klaida tuomet buvo verčiama ir į prancūzų, vokiečių, estų ir kt. kalbas.




Et, o juk labai norint iš principo ir tokios klaidos galima nusitverti: kas tai - provokacija? Informacinis karas? Naujosios V. Putino išdaigos minint Antrojo pasaulio karo sukaktis?

;)

Įdomioji archeologija: kai "Veide" dar buvo šypsenų

Į rankas šiandien pateko mano pirmoji meilė - turbūt pirmasis skaitytas "suaugusiųjų" žurnalas, ir pirmoji vieta, kurią daug vėliau norėjau vadinti savo darbu.
Aišku, 1996 m. numeris (ojej, net Sonata tada nedirbo ;), o A. Valacka užrašytas prie dizainerių ) sukelia nostalgiją: trumpame interviu dar tik prisistatinėja "Naktinės personos", kur Aras su Alanu teigia, kad vienas be kito būtų "niekas" (kaip pranašiška), o žurnalistas, gale pokalbio apie "būsimą naują kasetę" lyg niekur nieko, teškia klausimą "Koks jūsų mėgstamiausias gėrimas?".

Skiltyje "Sustok, akmirka žavinga" NEMOKAMAI spausdinamos jaunavedžių nuotraukos, o puslapyje greta - pažinčių skelbimai. Ir šiaip žurnalas kaip žurnalas: yra kryžiažodis. Horoskopas toks su paveiksliukais.

Šeštas-devintas puslapiai skirti "Vardams ir veidams" bei "Periskopui"- tokie mžd "Žmonių" tipo atvartai. Dar yra skyrelis "Tamsioji kronika".

Beje, pasirodo, jau tada gimė tikroji mūsų savaitraščio klasika: buhalterinės išklotinės. Mano vartomame numeryje, greta orų prognozės, išspausdinta didžiausia "Maisto produktų kainų" lentelė: Lietuvos miestuose, lyginant turgavietes ir parduotuves. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad ir tuomet kiaušiniai kainavo 4 Lt (čia turguj).

/>Simboliški šių dienų įvykiai, lydimi viso sociokultūrinio šalies konkteksto, paskatino mane atidžiai perskaityti vieną praktiškiausių atvartų su "Patarimais".
Jums leidus, truputį pacituosiu:


> Pabudę ryte, būtinai prisiminkite ką nors nemalonaus.
> Nekreipkite dėmesio į saulę virš galvos. Ji negali būti jūsų džiaugsmo priežastis.
> Įpraskite kalbėti su kitais apie savo skurdą.
> Daugiau verkšlenkite, keikite likimą. Galvokite apie savižudybę.
> Jūs pats galite pradėti savo "biznį", bet šią mintį ginkite šalin kaip absurdišką, juokingą, jums nepriimtiną. Kaip kokius vaiko paistalus.
> Lai valstybės pašalpa jums būna kaip asmeninis įžeidimas
> Tegul jums būna šlykštus kitų noras praturtėti. Galvokite, kad tai įrodo dvasios menkumą.
> Tegul jums būna šlykštus kitų noras praturtėti. Galvokite, kad tai įrodo dvasios menkumą.
> Galvokite, kad visi turtingesni už jus - "prasisiekėliai".
> Jei esate kuriantis žmogus, sakykite sau - "Modiglianis mirė skurde, bet netapo brokeriu!"
> Dar prisiminkite Van Gogą
>Apie Levą Tolstojų sakykit: "Šitam pasisekė".
> Apsimeskite, kad nieko nežinot apie Dostojevskio ar Balzako leidybinę veiklą.
> Iš tolo venkite buhalterinių Johanno Sebastiano Bacho ir Afanasijaus Feto knygų.
> Galvokite, kad menininkas, ėmęsis praktinės veiklos, yra žlugęs kaip kūrėjas.
> Manykite, kad noras praturtėti yra itin ydingas. Susiraskite apie tai citatų Biblijoje ir išmokite jas mintinai.
> Įsidėmėkite - Jūsų kelias kitoks negu kitų žmonių. Įtikinkite tuo artimuosius.
> Norą gerintis avo materialinę padėtį vadinkite šykštuolio aistra. Antraip galima suprasti, kad žmonės nedaro nieko blogo.
> Burnokite: "Ir kvailys gali užsidirbti pinigų".
> Skelbkite, kad neturtas - Dievo dovana.
> Tikėkite ekstrasensais, kurie viską aiškina magnetinių jėgų poveikiu.
>: Niekuomet nesiliaukite galvoti, kad jūs niekuo dėtas dėl savo padėties.
> Jei sukūrėte simfoniją, sėdėkite ir laukite, kol į jūsų duris pasibels simfoninio orkestro dirigentas.
> Kartokite: "Sukūriau simfoniją, o toliau - ne mano reikalas".
> Jei esate docentas, sakykite: "Aš mokslininkas, apgyniau disertaciją. tegu valstybei, o ne man bus gėda, kad aš skurdžius".
> Vaikus mokykite kuklumo. Sakykite jiems: "Jūsų tėtis - ne brokeris"
> Kartokite jiems: "Nieko, jūsų bobutė per karą gyveno žeminėje".
> Pamatę kiosko savininko veidą tarkite savo sūnui: "Tik pažvelk, koks bukumas"
> Jei jums patars atidaryti skrybėlaičių saloną, atrėžkite: "O kur aš rasiu patalpas?", arba "Aš - dailininkas, o ne kepurininkas".
> Jauskitės esąs kito pasaulio pasiuntinys.
> Nepavydėkite besijuokiančiam turtuoliui, o pasigailėkite jo.
> Sakykite: "Na, ką reiškia pinigai? Tai jų yra, tai jų nėra. Ar verta dėl to nertis iš kailio".
> Būkit protingesnis už kitus. Nieko nedarykite.
> Dažniau galvokite, kad kiti gyvena daug prasčiau už jus.
> Jei turite vieno kambario butą, sakykite: "Nieko, kiti gyvena bendrabučiuose".
> Išmokite, kad būtų pigiau, pats save aptarnauti: kirptis, siūti, remontuoti avalynę ir t.t.
> Neužmirškite, kad Vokietijoje jūsų profesijos žmonės uždirba tris tūkstančius markių per mėnesį.
> Didžiuokitės savo profesija.

(...ir, pabaigai...)

> Vilkitės, kad padidins atlyginimus.

Copyright: 'Veidas', Artūras Krigas

Mano nuoširdus tostas už visus buvusius, esamus ir būsimus kolegas.

Krizė

"Stoti į žurnalistiką šiemet pageidavo 228 abiturientai, iš jų 128 atvyko laikyti stojamojo kūrybinio egzamino".

Krūptelėjau. Dar prieš šešeris metus ten stoti norėjo 812, o į egzaminą atsigrūdo per 600-700. Dešimtukų buvo parašyta 110, priimta 38, baigė gal 27. Ir kas iš jų, kai pagalvoji, kad prabėgus keletai metų žmonės apskritai nenori net pažvelgti į šios profesijos pusę. Juk 128 - tai vos keturios klasės...

Galbūt grįšiu tuomet, kai surinksiu daugiau žodžių.

Ot Ulybki (šypsenėlė)

Šiandien verčiau tokį straipsnelį apie optimizmą. Pasak psichologų, tikrasis optimizmas iš tiesų nėra nuolatinis manymas, kad viskas tiesiog puiku, bet gebėjimas ir prastose situacijose turėti šiokią tokią viltį ar bent jau gebėti tikėtis, kad visi nemalonūs dalykai kažkada baigiasi ir gyvenimas vėl ima tekėti įprasta vaga.

Prisiminiau, kaip dar pirmose klasėse, kai nepasiruošdavau pamokai, save guosdavau, kad ji vis tiek baigsis po 45 minučių. Tad išeitų, kad visada turėjau šiokio tokio optimizmo.

Beje, amerikiečių mokslininkas Nicholas Christakis bando nustatyti, ar optimizmas gali būti užkrečiamas. Jis net mėgina įrodyti, kad tie, kurie "Facebooke" įsidėjo šypsena švytinčią profilio nuotrauką, turi daugiau bent jau nuotraukose besišypsančių, t.y., galima daryti prielaidą, laimingų, draugų.

Na, pastarąją prielaidą tikrinti nagrinėjant "Facebooką" galbūt ir nesiryžčiau, bet, kalbant apie nuotraukas, kol kas nesugalvojome, kuo straipsnį iliustruoti. Duomenų bazėse optimizmą turinčios vaizduoti nuotraukos bei modelių šypsenos atrodė labai jau netikros.

Tad kažkaip prisiminiau vieną dainelę, kuri iki šiol verčia šypsotis. Paniūniavau ją redaktorei ir pajuokavau, kad idealiu atveju atverstas straipsnis turėtų groti. Juk daina - kaip tik apie užkrečiamą pozityvų požiūrį į gyvenimą.

Tad linkiu dar kartą išgirsti ir jums:




Beje, visą filmuką galite pažiūrėti čia.


P.S. Redaktorė nustebo, kad net mano karta žino šią dainelę.O juk kai ji buvo maža, tai tos dainelės apskritai nebuvo. Tai čia aš, kai nepasiekdavau net stalo, vakarinę košę valgydavau su ja :)

Tyla po Heifetzo

Dar nebaigus paskutinės natos, kai pasigirdo plojimai ir šūksniai. Atsistodama publika anksčau už komisiją skelbė Heifetzo smuikininkų konkurso nugalėtoją. Scenoje - 26-erių Sergey Malov. Jei tai būtų holivudinis filmas su laiminga pabaiga, vainikuojančia herojaus ilgą darbą, eičiau ieškoti, kas "įgrojo" garso takelį ir guosčiausi, kad šiais laikais kai kas pataisoma kompiuteriu.
Visas Sergejaus koncertas nuskambėjo kaip viena ilga frazė, tik kartais užgožiama kiek griozdiškų ir atsiprašančiai ūkiančių Nacionalinio orkestro pučiamųjų. Profesoriams, dėstantiems, kad reikia kiekvieną natą groti vis kitaip garsu Sergejus galėtų būti puikus teiginių pavyzdys. Ir tokiais momentais, kai jnieko negali veikti, nes tave ką tik trenkė elektra ir galvoje dūzgia Mendelsono koncertas, imi džiaugtis, kad tą vakarą teko laimė būti Vilniuje...
--
Nepaisant to, kad Heifetzo konkursas jau trečiasis, šiais metais jis, kaip, beje, ir visi kiti reguliarūs renginiai: knygų mugė, gatvės muzikos diena, pakišti po Europos kultūros sostinės vėliava. Tiesa, dėmesiu nelepino nei vilniečiai, nei konkurso globėjai, nei žiniasklaida (paskelbusi tik nei kiek nepakeistą anonsinį pranešimą spaudai).
Filharmonijos salė nelūžo - nejauku ne tik garsiau kalbėti, bet ir vaikščioti, kadangi aplink - vien stygininkai, visi visus pažįsta...
Prezidentas finalistus pasveikino ne finale, o likus pustrečios valandos prieš lipant į trečiojo turo sceną, kai visi finalistai tikriausiai laužė galvą, kaip išvengti taip nelaiku surengto priėmimo ir buvo priversti skubėti nespėdami nei pailsėti prieš pasirodymą, nei normaliai persirengti... Toks tad Prezidentūros darbuotojų (dauguma jų prieš renginius repetuoja net ant popieriaus pasirašytas kalbas) požiūris į žmones, turinčius su orkestru sugroti 3 dalių koncertą.
Bet liūdniausia, kad jau prabėgus savaitei po konkurso savo tyla užgožė spauda. Jokių recenzijų. Jokių vertinimų. Tik apie VEKS informuojančiame puslapyje perspausdintas kuklus pranešimas spaudai. Šių dienų kultūros skiltyse - pranešimai apie paminklines lentas ir mėnesius besitęsiančias parodas. Ar paskui galima stebėtis, kad plačiajai visuomenei kultūros puslapiai, o paskui - ir tam tikra kultūros dalis yra neįdomi?
O gal kultūros žurnalistams "patogiau" aprašyti niekur nepabėgsiančias parodas bei paminklines lentas, nei gilintis į trijų turų konkursą? Arba redaktoriai tokį žurnalistų darbo laiko naudojimą laikytų per didele prabanga?
Juk Heifetzo konkursas - lyg kas ketverus metus vykstanti olimpiada, ir būtent čia dažnai galima išgirsti daug geresnių pasirodymų, nei, pavyzdžiui, pakeliui iš Varšuvos į Sankt Peterburgą važiuojančių brangių atlikėjų, dvylikai valandų išlipusių iš lėktuvo Vilniuje ir paskubomis brangiais smuikais "atgrojančių" savo programą. Tačiau neadekvatus, atsitiktinai ir tingiai skirstomas spaudos dėmesys lemia, kad į pastaruosius,už brangius bilietus susirenka pilna salė klausytojų, kurių dalis vėliau atsiprašinėdami traukia pečiais: turbūt nesuprantu klasikinės muzikos. Ne. Tiesiog gal tame reklamuotame, tačiau "tranzitiniame" koncerte ir nebuvo ko suprasti. Juk kažin, ar kas jam ruošėsi ketveris metus.