Valgyklos šnekesiai

Kompanija didžiulė, tarsi miesto rajonas, kur kiekvieną naują atvykėlį sutinka keliasdešimt tūkstančių kolegų. Kelios dešimtys iš to paties aukšto, keli prie to paties stalo. Naujokė ir jie.

-
1.

- Tu turi vaikų?
- Ne, kol kas ne.
- Aš turiu, du. Geriau anksčiau pradėti, kad būtų baigta. Nėra kada gyventi. Aš irgi tikėjausi, kad keliausiu, važinėsiu į visas komandiruotes, o va. Svarbu prioritetai. Mano prioritetas tikrai ne vaikai. Darbas man daug įdomesnis ir svarbesnis.
- Kokio jie amžiaus?
- Vyresnis 3,5, o jaunesnis 7 mėn.
- Kaip šnekiesi su vaikais? Nes juk tavo gimtoji - kinų, o vyras danas?
- Jie kiniškai tik supranta. Supranta, bet vyresnysis priešinasi viskam, kas susiję su Kinija. Kalbai, išvaizdai, daiktams. Pavyzdžiui, aš turiu draugę, kuri irgi kinė bei turi vaikų. Kai susitinkame, maniškis su jais nežaidžia, eina iš karto prie danų vaikų.
- Tad kalbate daniškai?
- Ne, na, aš su jais iš viso nekalbu.
- Kaip tai?
- Nėra kada. Iš ryto išeinam 6 ryto į darbą, grįžtu pusę penkių- šeštą. Jie eina miegoti septintą. Kada kalbėti?
Nebent, kai reikia paraginti, kad paskubėtų - pora frazių. Baruosi paprastai kiniškai...

-

2.

- Jūs čia dirbate 26 metus. Turbūt, visus pažįstate.
- Kai pradėjau, čia dirbo tik 4000 darbuotojų. Dabar - dešimt kartų tiek. Buvo laikas, kai konsultavau gal kelis tūkstančius, visais IT klausimais... Tada daug pažinojau. Dabar nebe. Nors būna, su kuo nors susitinku, krūpteliu, oi, kaip paseno. O kaipgi aš pati atrodau? Girdžiu, man sako, o, aš tave atsimenu iš balso. O aš atsakau, cha, aš tave beatsimenu net nebe iš balso, o vien iš pavardės...