Stotelė

Naujakiemio.

Visi nuo jų stovėjo atokiau, nuo tų dviejų vyrų, apdriskusiais, neplautais drabužiais. Taip, lyg jų net nebūtų.

Jie dviese glaudėsi toje autobuso aikštelėje, skirtoje pastatyti invalido vežimėliui. Pirmasis, sėdėdamas ant atlenkiamos kėdės, prilaikė bekojo ratelius. Stotelė. Žemagrindis sustojo per pusmetrį nuo šaligatvio krašto. Tarp lipančiųjų - tik vežimėlis. Draugas apeina iš vienos pusės, iš kitos. Kaip nors iškels. Stotelėje du jauni vyrai stebi reginį: ar mirštantis gladiatorius bus sušertas liūtams, ar gyvens. Keleiviai gūžiasi. Nežinia kokiom ligom tiedu serga, ir ką darysi, kad važinėja tokie... Ratas smuktelėjo, drebančios rankos neatlaikė. Vežimėlis pasviro, ir ligonis iškrito ant asfalto. Galva kaukštelėjo į grindinį. Vienas jaunų vyrų stotelėje lėtai atsistojo, atžagaria ranka pastūmė iškritusįjį į ratuotą kėdę. Vargeta, nusipurtęs dulkes, vėl ėmėsi stumti draugo vežimėlį. Autobusas pajudėjo. Kita stotelė - Baltupiai.