2008 m. gruodžio 6 d., šeštadienis

Danai ir nedanai

1.

Mano kaimynas Danijoje – Imrah yra iš Irano. Jis gyvena truputį geriau, nei jo pusbrolis Houman, nes jis gyvena čia, o pusbrolis – skersai gatvės. Šioje gatvės pusėje yra danų gyvenamas daugiabutis, kur bute jokiu būdu neleidžiama gyventi daugiau nei vienam žmogui. Toks vienišių kvartalas. Vienišiai ir vienišės susimojuoja rūkydami balkonuose ir kartais net kartu vedžioja šunis. O Imrah garsiai klausosi muzikos, kurios atlikėjai oktavą dalina į daugiau garsų, nei mes čia, Europoje.

Imrah pusbrolis Houman gyvena kvartale, apie kurį laikraštis kartą parašė: „Šiuose trijuose namuose 9000 gyventojų kalba 183 kalbomis“. Houman prekiauja turgavietėje, kurioje negalima nusipirkti kiaulienos. „Ši turgavietė – tai kultūrų ir kvapų mišinys,“ – irgi rašė laikraštis. Tačiau laikraštis neminėjo, kad kai vieną naktį prie turgavietės susišaudė etiopai su somaliečiais, sudegė Houman kioskas. Tai buvo tik žinutė, kad riaušėse dalyvavo 60 žmonių, suimta 15, sužeisti 2 riaušininkai ir vienas policininkas. O ir nuotrauka buvo ne gaisro, o paprasta turgavietės dieną nuotrauka. Nacionalinės Danijos televizijos pastatas – vos už 5 minučių kelio automobiliu. Tačiau kartais sakoma, kad rašyti apie „naujųjų danų“ keliamas riaušes negerai – gali kilti rasizmo protrūkių. Ta žinutė apie riaušes buvo įdėta visai ne pirmame laikraščio puslapyje. Houman nežino, ar jis pats tikrai yra naujasis danas.

Naujasis danas greičiau yra mano kaimynas Imrah. Jis sako, kad dabar yra krikščionis. Jis nuėjo pas vietinį šventiką ir pasakė, kad jam apsireiškė Jėzus Kristus. Jis pasakė, kad patikėjo Jėzumi. Ir kad padarys viską, kad galėtų tapti krikščionimi. Jis turėjo pusmetį lankyti kursus ir buvo perkrikštytas, tad dabar Imrah yra protestantas. Kartą jis sakė, kad jei gyventų Indijoje – būtų induistas, Kinijoje – budistas, o štai čia jis krikščionis. Jis sakė, kad Jėzus buvo geras žmogus ir gerbtinas, tad visai galima juo tikėti. Tik jis to niekada neminėjo jį krikštijusiam parapijos šventikui. Savo krikščionybę Imrah deklaravo Danijos migracijos tarnybai, kuri vis dar nebuvo tikra, ar jis turėtų gauti Danijos socialines garantijas. Dabar Imrah lanko gėlių aranžavimo kursus, neranda darbo ir gauna 4500 litų per mėnesį bedarbio pašalpos. Dabar, būdamas krikščionis, Imrah niekada nebus priverstas grįžti į Iraną. Ir kas čia žino, ar jį tikrai išgelbėjo tikėjimas.

2.

Tai buvo labai teisinga diena, ir aš tik pasakoju, o nesiskundžiu, bet vis tiek… Matote, tai buvo mano pirmos algos mokėjimo diena. Diena, kai buvo išnaudoti visi skolinimosi limitai ir suėję visi skolų grąžinimo terminai. Ir lijo lietus, kaip tokiais atvejais kad būna… Taip pat tai buvo galų gale apsilankymo pas gydytoją diena, mat tokiomis dienomis, kaip turbūt ir jums, viskas supuola. Po savaitės laukimo gavau gydytojo talonėlį dvyliktai, o nuvykti į kitą miesto galą ir pasirašyti ant algalapio turėjau pasirodyti iki dviejų, mat mano darbdavių kontora (kaip kad būna Danijoje) dirbo tik trečiadieniais ir tik dvi valandas. Taip yra taupoma elektra, telefono sąskaita, kavos ištekliai beigi anksčiau laiko nenumindomas kilimas.

Viskas teisinga, tik niekas negalėjo nujausti, kad šiandien miesto autobusus sukrės “Geltonasis streikas” – tai reiškia, kad visi vairuotojai sutartinai pareiškė sergantys. Jei Danijoje priklausote profesinei sąjungai, tai susirgti nėra taip jau sunku. Užtenka pakelti telefono ragelį ir pasakyti darbdaviui, kad sergate, jokių nedarbingumo lapelių, jokių simuliavimų poliklinikos koridoriuose, nebent jau viršytos leistinos 125 dienos per metus. Tad geltonųjų visuomeninių autobusų vairuotojai, norėdami pasiskųsti savo naujomis darbo valandomis, ėmė ir susirgo.

„Viskas tvarkoje, jūs galite vėluoti, tačiau savo algą gausite mėnesiu vėliau,“ - telefonu mandagiai man aiškina biuro darbuotoja. Liko valanda, o vien autobusu važiuoti truktų apie 40 min. Kokia netikėta ta autobusinė epidemija, ir niekas ja nesipiktina – darbuotojai apskritai gerbiami, kad kovoja už savo teises tokiose civilizuotose ir laimingose šalyse kaip Danija.

Bėgu gatve ir matau žėrinčius taksistų veidus pravažiuojančiuose automobiliuose. Ir apskritai, kai skubi kur nors eiti, visada atkreipi dėmesį, kiek daug lekiančių ir besitaškančių automobilių. Nieko keisto, kad Larsas von Trieras savo „Dogvilį“ sukūrė Danijoje, kažkodėl pagalvojau. Turbūt lietus ant akinių stiklų mano mintis pripildė dvasingumo. Stabdau taksi ir moku tiek, kiek mano mama mokytoja uždirba per tris dienas. Bet juk aš dirbu ne Lietuvoje ir važiuoju į darbą. Šiltame automobilyje ir mintys apie garsių režisierių tėvynes mane apleidžia. Nepavėluosiu į savo valymo kompaniją.

3.

Pokalbis „Skype”:
„Kodėl taip ilgai nekėlėt? Ai, ne, aš tai nieko… Normaliai, nieko. O jums? Tai gal nieko, praeis… Nieko, tuoj va į darbą eisiu. Nu tai jie tik septintą užsidaro, tai tik po septynių galima. Valgau… Užtenka. Tikrai užtenka – kai pasakiau danams, kad jau keletą mėnesių išleidžiu po 1000 Lt, o kitus taupau, tai jie nesupranta, kaip aš išgyvenu. Bet juk aną kartą atsivežiau arbatos, dešrų, šampūno, popierinių nosinių ir dar šio to. Cizų, gerai, kad pasiėmiau cizų, nes čia gal šešis kartus brangiau. Visko užtenka, tik atsiųskit batus.
Oi, nutrūko. Pala… Gal perkraukit kompą. Na va. Aha, man irgi aidi. Ką? Taip, vėluoja. Nu ką darysi… Tai va, kai Vilma važiuos, jūs paprašykit jos atvežti man batus.
Aš šiaip niekur neinu, nebent pas Andrių. Nes skardinėse alus čia labai pigus, po pusantro lito, jei perki iš karto 30. Ne, aš iš karto trisdešimt, žinoma, negeriu. Ką?.. Nutrūko.
Nu va, dar kartą labas. Kas čia darosi. Tai aš tiems danams ir sakau, kad jie nesiskųstų, nes aš va tik 800 litų išleidžiu, ir nieko. Jie sako, kad taip nepagyventų. O ko čia nepagyventi, aš grįšiu namo, ir pagyvensiu.
Ką? Kaip sakei? Oi, labai aidi. Aha, dar susiskambinsim...

4.

Kartą autobuse „Vilnius-Kopenhaga“ skaičiau seną „Lietuvos rytą”, ir pasirodė, kad rugpjūčio mėnesį iš Lietuvos išvyko tokia garsi rašytoja, pavardės šiuo momentu neatsimenu. Ji rašo, kad išvyko į Londoną ieškoti „bet kokio darbo”. Po dviejų dienų kepykloje nuleido rankas: ten karšta, per siauras koridorius, per mažai vietos, ir, kas keisčiausia, tos dirbančios juodaodės moterys atrodo visai patenkintos ir nesiskundžia. Kaip, beje, ir jos draugė, gyvenanti Londone. Po savaitės valymo tokiame viešbutyje, truputį panašiame į Kopenhagos „Sleep-In-Heaven”, autorė prirašė visą puslapį, mat viešbutis pasirodė esąs nešvarus... Taigi matote, kad nelengva rasti tą bet kokį darbą (gerai, kad ji bent prisistebėjimų parašo kas antram šeštadieniui, tai vis šis tas). Tame mano skaitytame numeryje ji pusiau guosdamasi gyrėsi (na, žinote, kai kas nors guodžiasi, norėdamas jums sukelti poros minučių galvos kraipymą), kad „su jos kvalifikacija” įdarbinimo agentūra pasiūlė dirbti BBC. Ta prasme, dirbti, o ne darbą. O darbo nepasiūlė.
Aš žiūrėjau į jos nuotrauką su dulkių siurbliu pirmame puslapyje ir pamaniau, kad suprantu, ką pasakytų padorūs žmonės ją čia pamatę. Jie sakytų: „Et, kokie žmonės, kokie žmonės palieka Lietuvą!”. Bet kadangi autobuso sėdynė šalia manęs tą kartą buvo tuščia, tai niekam nieko ir nesakiau.

5.
Vakar su tokiu danu kolega Larsu ėjom į „Social Club”. Larsas pakeliui namo pasijuto alkanas, tad užėjo į „Seven/Eleven” – visą parą dirbančią amerikiečių parduotuvių tinklo ataugą Europoje o aš tuo metu pasilikau parūkyti lauke. Įeina, sumoka 72 kronas (apie 35 litus – kad aš tau pirkčiau!) ir laukia savo dviejų sumuštinių. Paprasčiausios bandelės su dešrele. O jam pardavėjas, toks tamsiaodis jaunas vyrukas, sako: „Jums dar ko nors?“. Larsas: „Ne, ačiū,“ - ir nesupranta, ko tas vyrukas nepradeda kepti. Vyrukas sako (su akcentu stipresniu nei mano): „Aš dar kartą klausiu, jūs ko nors norėsite? Ne? Tai ko čia stovite?“. Larsas: „Tai sumuštinio...“. Ir gauna atgal: „Tu čia dar man palauksi, tik eik, tik eik iš čia, baltasnuki!“ .

Kaip jau minėjau, buvo vėlu, ir Larsas parėjo namo, ir niekam nesiskundė, nes bijojo skųsdamasis nurodyti savo adresą, o į anoniminius skundus juk vis tiek niekas nereaguoja.
Kažkaip tada pagalvojau, kad man čia, Danijoje, visai nevieniša.

3 komentarai:

  1. pirmą kartą priėjo rankos prie šio įrašo. paties paties geriausio šiame bloge ir apskritai.
    Nors rankos neprieina per kitus skubėjimus dabar ką daugiau parašyti "į komentarą", bet kada nors - tikrai.
    dar kartą sakau - ze best post in ze blog.

    AtsakytiPanaikinti