Tyla po Heifetzo

Dar nebaigus paskutinės natos, kai pasigirdo plojimai ir šūksniai. Atsistodama publika anksčau už komisiją skelbė Heifetzo smuikininkų konkurso nugalėtoją. Scenoje - 26-erių Sergey Malov. Jei tai būtų holivudinis filmas su laiminga pabaiga, vainikuojančia herojaus ilgą darbą, eičiau ieškoti, kas "įgrojo" garso takelį ir guosčiausi, kad šiais laikais kai kas pataisoma kompiuteriu.
Visas Sergejaus koncertas nuskambėjo kaip viena ilga frazė, tik kartais užgožiama kiek griozdiškų ir atsiprašančiai ūkiančių Nacionalinio orkestro pučiamųjų. Profesoriams, dėstantiems, kad reikia kiekvieną natą groti vis kitaip garsu Sergejus galėtų būti puikus teiginių pavyzdys. Ir tokiais momentais, kai jnieko negali veikti, nes tave ką tik trenkė elektra ir galvoje dūzgia Mendelsono koncertas, imi džiaugtis, kad tą vakarą teko laimė būti Vilniuje...
--
Nepaisant to, kad Heifetzo konkursas jau trečiasis, šiais metais jis, kaip, beje, ir visi kiti reguliarūs renginiai: knygų mugė, gatvės muzikos diena, pakišti po Europos kultūros sostinės vėliava. Tiesa, dėmesiu nelepino nei vilniečiai, nei konkurso globėjai, nei žiniasklaida (paskelbusi tik nei kiek nepakeistą anonsinį pranešimą spaudai).
Filharmonijos salė nelūžo - nejauku ne tik garsiau kalbėti, bet ir vaikščioti, kadangi aplink - vien stygininkai, visi visus pažįsta...
Prezidentas finalistus pasveikino ne finale, o likus pustrečios valandos prieš lipant į trečiojo turo sceną, kai visi finalistai tikriausiai laužė galvą, kaip išvengti taip nelaiku surengto priėmimo ir buvo priversti skubėti nespėdami nei pailsėti prieš pasirodymą, nei normaliai persirengti... Toks tad Prezidentūros darbuotojų (dauguma jų prieš renginius repetuoja net ant popieriaus pasirašytas kalbas) požiūris į žmones, turinčius su orkestru sugroti 3 dalių koncertą.
Bet liūdniausia, kad jau prabėgus savaitei po konkurso savo tyla užgožė spauda. Jokių recenzijų. Jokių vertinimų. Tik apie VEKS informuojančiame puslapyje perspausdintas kuklus pranešimas spaudai. Šių dienų kultūros skiltyse - pranešimai apie paminklines lentas ir mėnesius besitęsiančias parodas. Ar paskui galima stebėtis, kad plačiajai visuomenei kultūros puslapiai, o paskui - ir tam tikra kultūros dalis yra neįdomi?
O gal kultūros žurnalistams "patogiau" aprašyti niekur nepabėgsiančias parodas bei paminklines lentas, nei gilintis į trijų turų konkursą? Arba redaktoriai tokį žurnalistų darbo laiko naudojimą laikytų per didele prabanga?
Juk Heifetzo konkursas - lyg kas ketverus metus vykstanti olimpiada, ir būtent čia dažnai galima išgirsti daug geresnių pasirodymų, nei, pavyzdžiui, pakeliui iš Varšuvos į Sankt Peterburgą važiuojančių brangių atlikėjų, dvylikai valandų išlipusių iš lėktuvo Vilniuje ir paskubomis brangiais smuikais "atgrojančių" savo programą. Tačiau neadekvatus, atsitiktinai ir tingiai skirstomas spaudos dėmesys lemia, kad į pastaruosius,už brangius bilietus susirenka pilna salė klausytojų, kurių dalis vėliau atsiprašinėdami traukia pečiais: turbūt nesuprantu klasikinės muzikos. Ne. Tiesiog gal tame reklamuotame, tačiau "tranzitiniame" koncerte ir nebuvo ko suprasti. Juk kažin, ar kas jam ruošėsi ketveris metus.