Kada ateina vasara Švedijoje

Ant žolės - po medžiu. Štai kur iš tiesų norisi skaityti, studijuoti, valgyti ledus bei gyventi.
Saulei išlindus man, kaip ir visiems vargšams šiauriečiams, atrodo, kad visa ką reikia veikti lauke. Tegu susisupus į antklodę, tegu su megztiniu, bet lauke.
Ypač tai privaloma, jei pirmą kartą gyvenime atsikraustoma gyventi prie jūros. Žiemą, stebint snaudžiančius puikius miesto parkus ir mintyse aikčiojant - tikras kurortas - atrodė, kad tik sušvitus saulei bus galima skaityti pasislėpus už kopos, arba prie to puikaus tvenkinio, arba ant žolės - žiūrint į fontaną.
Taigi. Galiausiai išaušo diena be lietaus.
Gilus susidomėjimas studijuotina literatūra lėmė, kad vietos skaitymui ieškota itin kruopščiai. Gal ant šitos pievutės, visai prie vandens? A, čia vėjas. Tai galbūt už to krūmo. Ne, ten besibučiuojanti porelė. Be to, iš ten jūros juk nematyti, taip pat sėkmingai galima sėdėti ir savo kieme, nereikia belstis į kitą miesto kraštą. Arba štai čia - kopose. Juk dar Lietuvoje išmokta, kad jei einame prie jūros, reikia pirmiausia susirasti kopą. Štai ir ji. Hm. Ar tai augalai taip duria? Ne vien. Ties antru studijuojamo veikalo puslapiu už diržo ima lįsti skruzdėlės.
Tegu jūra palauks, geriau į parką. Patį didžiausią, prie fontano. Vakarėjant dar neįpusėtas skaitomas straipsnis. Ant suoliuko, prie kurio dieną tupėjo būrys žąsų. Ties kiekvienu debesiu tenka užtraukti megztinio užtrauktuką, o ties kiekviena saulės properša atrodo, kad megztinį geriau nusivilkti, mat pila prakaitas. Be to, pakyla vėjas. Užgulė ausį.
Žąsys tupi kitame tvenkinio krante. Ir iš tiesų, ten dabar nei vėjo, nei karščio. Matyti, kad jos daug geriau žino, kur kuriuo dienos metu reikėtų ieškoti palankaus oro.
Prisėda Heli, studentė iš Suomijos. Jos tėvai - iš Oulu. "Čia taip anksti ateina vasara, ir tokia šilta. Mano oda tiesiog atsigavo. Ten dar tirps tasniegas, o naktį temperatūra krenta žemiau nulio, o čia štai - saulė. Dieną net megztinio nereikia. Ne, Oulu neauga obelys ar vyšnios. Nei slyvos, ne. Auga... bulvės. Morkos. Na, pagrindinės daržovės. Uogos. Galbūt todėl ir likau čia, Malmėje, penktus metus - visada svajojau gyventi pietuose"...

Mokslininkai ir žiniasklaida

Žurnalistikos vadovėliuose rašoma: "Blogiausias klausimas - neužduotas klausimas". Mokoma tikrinti faktus, informaciją, geriau perklausti, nei perduoti informaciją neteisingai.

Teko skaityti ne vieną studiją, kodėl mokslo žinios netiksliai perduodamos visuomenei, kodėl apskritai neperduodamos, kodėl visuomenė nesinaudoja informacija, kodėl politiniai sprendimai priimami nesiremiant ekspertinaisi tyrimais...

Šiandien viskas tapo aiškiau. Juk pasitaiko, kai metų metais vieną sritį nagrinėjantys mokslininkai tik porą dienų tyrimą perprasti turinčiam žurnalistui nutėškia: "Jei jūs pažiūrėtumėte 31 grafiką ir pats suprastumėte, kokie veiksniai lemia", "jei jūs sudėtumėte mano jums duoto tyrimo 16 psl. išdėstytas prielaidas, 32 p. aptartus motyvus beigi 2-ojo priedo neprisimenu kelintoje dalyje pateiktus skaičius, jūs dabar to neklaustumėte, o pasidarytumėte teisingas išvadas bei man nereikėtų komentuoti"...

O paskui dar kaltinimai iš auditorijos: kodėl necituojami mokslininkai, ekspertai.

Žinoma, vienareikšmiškai teisių čia nėra. Žinoma, yra tokių reporterių, kurie tingi bent permesti akimis gautus duomenis. Bet šiandien man atrodo, kad kartais mes tiesiog nedraugiški nei vieni kitiems, nei savo darbui, kurį taip kruopščiai atliekame, tikėdami, kad jis padės geriau suprasti, apie ką gyvename, o paskui pritrūkstame jėgų kitiems paaiškinti, ką suradome.

Šnekovai pasakoja prisiminimus atlikėjo X biografijai

(Nieko konkretaus, nieko tiesiogiai, tiesiog šnekovai yra skirtingi, ir kaip tai yra gražu. Čia tik rašybiniai eskizai, ginkdie, nieko rimto)

I

Kai 1968 metų liepos 10 d. pavakarę, po vakarienės, ėjome pasivaikščioti, jis man ir sako: "Žinai, Petrai, yra taip ir taip". Aš jam atsakiau: "Tai kad ne, Jonai, man regis, yra taip". Bet ne, Jonui kitaip atrodė. Gerai atsimenu, kai dar būdamas aštuoniolikos, jis skaitė tokią ir tokią knygą. Tos knygos 121 puslapyje rašoma, kad sudėtingiausias iššūkis kūrėjui yra toks ir toks. Ir štai Jonas labai tuo tikėjo. Visą gyvenimą tikėjo. Ir vis prie tos temos grįždavo: ir tada, kai susitikome ir gėrėme vyną 1975 metų rugpjūčio 7 d. (buvo tokia "Puiki" kavinė, toje gatvėje, kur tada buvo Lenktoji, o dabar vadinasi... regis... kaip ji dabar vadinasi.. Kreivoji, puiki kavinė su žaliai dažytais staliukais reiškiasi buvo. O dabar vietoj tos kavinės kas? Ai, dabar ten toks ir toks Komitetas. Taip taip taip. Na, čia galima pasitikrinti), ir 1988 sausio mėnesį, ir dar daugelį daugelį kartų... Dėl detalių paskui galėsiu patiksinti. Jonas labai mokėjo pasiimti tai, kas geriausia, atsirinkti, kas svarbiausia. Išmokė to ir mane. Pavyzdžiui, aną sykį mes diskutavom apie tą ir tą. O Jonas štai pastebi, kad nagi iš tikrųjų tai yra šitaip. Ir tik tada aš pats pamačiau, kaip yra. Tai štai, kiek jis man yra padėjęs.
Na, nežinau, ar daug čia jums iš manęs naudos. Aš dar atsimenu viską, ką mes kalbėjome, ką sakydavo jo tėvai, dėstytojai, bei draugai, bet ar tai aktualu? Aktualu? Na tai papasakosiu. Kad tik jums įdomu.

II

Taip, mielai galiu papasakoti. Apie Jį galima šnekėti valandas, rašyti knygas. Nežinau, kada susitikome. Ką tikrai galiu jums pasakyti, tai kad jis buvo ypatingo meistriškumo meistriškas atlikėjas. Pasižymėjo savitumu, originalumu, interpretacine galia. Viską, ką darė, darė labai įtikinamai. Taip tiesiog buvo. Tai nepamirštamas žmogus. Aš prisimenu viską. Žinoma, dabar konkrečiai jau nebepapasakosiu. Bet apskritai tai buvo didis žmogus. Tai tiek mano prisiminimų apie didį atlikėją.


III

Tuo metu aš mokiausi ten ir ten. Mokiausi pas tokį ir tokį pedagogą. Man labai gerai sekėsi. Gavau apdovanojimų, prizų. Ypač įsiminė, kaip buvau apdovanotas 16-uoju prizu, už ypač sudėtingo kūrinio specialųjį atlikimą ypač svarbiame konkurse (ne ne, iki atlikėjo X dar nepriėjome). Aš grojau su daugybe partnerių. Tarp jų buvo ir A (biografija), ir B (biografija), ir C (biografija bei jo tėvų biografija). (Palaukite, su X dar negrojau, paskui papasakosiu). Na ir štai, po to aš vykau dar į dešimt festivalių bei konkursų. Iš jų - į Tokį (smulkūs kelionės įspūdžiai) ir Anokį (įspūdžiai - galėsiu paskui atsiųsti medžiagą raštu). (....2,3 h įrašo)
Na, jei jau taip prašote, galiu kiek peršokti ir tęsti apie X. Taigi, aš su juo susipažinau jau kai buvau pasiekęs Šio bei To. Aš su juo pagrojau tokius ir tokius kūrinius. Nepamenu, ką jis sakė, bet grojo gerai. Aš visada mėgdavau tą ir aną. O jis... Jis? Nepamenu. Ne bet matyt irgi kažką mėgo. O gal ir nemėgo.
Na va, o po mūsų intensyvaus bendradarbiavimo, Aš toliau tęsiau savo karjerą ten ir ten. Man labai puikiai sekėsi. Gavau dar daugiau apdovanojimų. Jis? Kažin, ką jis po to veikė? Na, čia jau reikėtų klausti jo paties, ar šeimos...
Tai viskas, jums tik tiek tereikia? Atsiųskite man tekstą paskaityti. Šiukštu, netrumpinkite! Aš pats norėčiau suredaguoti. Aš čia jums duodu enciklopedinį įrašą apie save, nukopijavau.

Integracija I: migracijos tarnybos

Tą dieną, kai velnias užginė ant dviračio, kad nuvažiuočiau registruotis į SFI (Swedish for Immigrants) pajutau tikrąjį ironijos prieskonį. Na, juk galima integruotis ir kiek lėčiau - nebūtina
per sniegą ir ledą dviračiu lėkti, jei normalioje būsenoje to gyvenime nedarei.

Apskritai manau, kad šis įrašas nėra labai pilietiškas, todėl profesionaliojoje žiniasklaidoje gal net turėtų būti cenzūruojamas, nors, žiniasklaidos istorija rodo, kad cenzūra dar niekada nepadėjo nei laisvės, nei patriotizmo, nei ilgalaikės tautos tvirtybės sukurti, kad ir kokių šviesiausių ketinimų pagrindu buvo įvesta...

I

Viskas prasidėjo tuo, kad ta pati, kuri Facebooke vasario 16 d. pasikeitė nuotrauką į trispalvę, būtent Nepriklausomybės dieną nuvyko į Švedijos mokesčių inspekciją. Pastaroji, lyg visos sistemos simbolis, yra pirmoji institucija, kurioje turi registruotis atvykę užsieniečiai. Taip, rašant tą datą drebėjo ranka: "Aš, Lietuvė Lietuvaitė, prašau leidimo gyventi Švedijos karalystėje". Imigrantai? Bendranuomininkis iš Danijos guodžia, kad jis čia - irgi imigrantas. Toks jau terminas, nors ypač rėžia ausį vasario 16 d.
--
Malmės (Malmö) Mokesčių inspekcijoje daugiausia juodaodžių. Šiame mieste apskritai 38 proc. užsieniečių. Būsimiesiems imigrantams duodamas A4 formato lapas. Paprastutis - vardas, pavardė, net paso numerio nereikia, adresas, kuriame ketinama gyventi Švedijoje (reikalinga nuomos sutartis), atvykimo data, atvykimo tikslas ( konsultantas patarė tiesiog "taip ir rašyti": "galbūt ketinu mokytis"). Kiek laiko ketinate užsibūti svetingoje žemėje, į kurią kadaise lietuviai irdavosi luotais? "Nežinau. Until further notice?", - sako danas. Švedas mirkteli: "Matote, esmė yra įrašyti daugiau nei dvylika mėnesių, nes tada galėsite naudotis visomis Švedijos socialinės sistemos garantijomis ir gauti asmens kodą. Na, tai gal ir rašykite... Kaip jums atrodo...". "Porą metų", - tiesiog žodžiu įrašo danas. Švedas padarė pasų kopiją ir išleido namo.

(Beje, norint kelioms dienoms įsigyti a la "Pildyk" SIM kortelę Maskvoje, reikėjo užpildyti kur kas daugiau dokumentų, nei čia. Paso kopijas ten taip pat padarė...)
---
(Nejučia norisi lyginti su prieš tai matytomis migracijos tarnybomis. Pavyzdžiui, Naugarduko 100, Vilniuje, kuri tikrai verta talentingesnės plunksnos dėmesio: koridorius prigulęs rusų, baltarusių, ukrainiečių... Kai kas ateina su vaikais. Iš kabineto rusakalbiai paprastai išeina verkdami ir dar keliolika minučių pučiasi nosį arba griebiasi mobilaus telefono.
Tuo tarpu laukiamajame duris užrėmusi nugara laiko pagyvenusi tarnautoja, gąsdinanti prancūzą, antro kurso studentą, pagal ERASMUS atvykusį į Lietuvą studijuoti ir laukiantį savo eilės: "Aš mokykloje mokiausi kalbėti prancūziškai, todėl specialiai atėjau iš kabineto pas jus, kad galėtume pabendrauti. Ne, dar ne jūsų eilė", - šypsosi pavargęs lūpdažis ant jos lūpų.
Bet jau netrukus, dviem tonais žemesniu balsu ji kreipiasi į rusę: "Vam nada priti zavtra, vi sevodnia neuspeyte".
Dar laukiamajame sėdi tas pats jau minėtas migruojantis danas, kuris tuo metu dirbo Danijoje, bet norėjo gyventi Lietuvoje ir dirbti iš namų. Jis turėjo pristatyti darbo sutartį, Lietuvos banko (SEB, Swedbanko, t.t.) pažymą, kad lietuviškoje sąskaitoje turi sukaupęs tiek pinigų, kad galės išgyventi Lietuvoje visą laikotarpį (išduodama banke, kainuoja 20 Lt, sąskaitoje reikėjo turėti, regis, 600 Lt kart tiek mėnesių, kiek jis ketina džiaugtis Lietuvos žeme), notaro patvirtintą dokumentą, kad buto savininkai leidžia gyventi nuomojamame bute (60 Lt), 3 nuotraukas (kartą teko perifotografuoti, nes buvo neryški), kad nusipirko sveikatos draudimą visam buvimo Lietuvoje laikotarpiui, paskui pildė bene keturių puslapių formą su tėvo ir motinos vardais, gimimo ir mirties datomis bei asmens kodais...
Danas užsiregistravo iš ketvirto karto, nes vis pritrūkdavo kokios kopijos ar popierėlio. Kai atėjo atsiimti dokumentų ir pralaukė 3 valandas eilėje, priėjęs prie langelio išgirdo, kad teks ateiti ryt, mat jau 16.58. "Bet aš matau - mano dokumentas ana ten guli...", - dar bandė prašyti. "Taip, ateikite rytoj, ir jį gausite, mes užsidarome", - lietuviškai jam atsakė darbuotoja.
Beje, obektyvumo dėlei reiktų įtraukti ir Lietuvės Lietuvaitės istoriją Danijoje. Tada trečiakursė gavo stipendiją pagal mainų programą studijuoti Aarhuse(tai buvo 2005-06 metais), ji turėjo pristatyti beveik analogiškus lietuviškajai biurokratijai dokumentus (tad skolinosi pinigų iš draugo, dėjo juos į banko sąskaitą, o vėliau, kad ir kitą dieną po pažymos gavimo, vėl tam draugui atidavė...). Danų migracijos tarnyba dirbo gana ribotomis valandomis: nuo 10 iki 13 val., ketvirtadienį iki 15 val. o trečiadieniais nedirba...Atrodo, irgi teko vaikščioti iš kelių kartų, Sako, ten dabar irgi liberaliau...).
---
Vasario 18 d. gauti dokumentai, kad esame registruoti Švedijoje, gavome asmens kodą ir galime naudotis visomis reikalingomis Švedijos karalystės paslaugomis.



(Bus tęsiama...)

Kada apie mane rašys "Stilius"

Draugė savo bloge turi skiltį Buržujų naujienos. O aš, pastarosiomis dienomis apturėjusi keletą smagių pokalbių, kurių metu aiškinomės, kokie praktiniai ir komunikaciniai keliai vestų į žmones plačiąja prasme, ir ką ten pakliuvus būtų galima rasti, priminė pokalbį vienoje mano pirmųjų darboviečių.

Tada kabinete prie gretimo stalo sėdėjo Žmona (vienos TV vadovo), kuri draugavo su kita Žmona (vienos TV..., na, nesvarbu, palikim taip). Pirmoji visą savaitę skambino teatro vadovui ir aiškinosi dėl bilietų į operos premjerą. Jei sujungdavo su kokia administratore, tai pastarąją neapsakomai apšaukdavo už nesupratingumą. Taigi, premjeros diena galiausiai išaušo. Kitąryt antroji Žmona ir klausia pirmosios:

- Na, mieloji, kaip jums patiko operos premjera vakar?
- Oi, labai patiko, brangioji, tik pora valandų užtrukom, paskui nuėjom į kazino, pasėdėjom, labai fainai.

Na, o šiaip ir viena, ir kita turi savo publikacijų (t.y. yra radusios savo foto) visuose svarbiausiuose leidiniuose.

Per žmonas į žmones...

Gudrių žodžių knyga

A. Mickevičiaus bibliotekos Katalogų skyrius.

- Laba diena, man reikia knygos, kur surašyti visi protingi žodžiai, - kreipiasi studentiško amžiaus mergina.
- Turite omenyje tarptautinius žodžius?
- Nežinau, ar tarptautinius, na bet tie visi įmantrūs terminai...
- Jums reikia terminų žodyno?
- Gal ir terminų... Na, kad būtų visi tokie protingi žodžiai, pavyzdžiui, "adekvatus"...
- Pala pala. O kokios srities terminai jus domina? Ekonomikos, teisės, medicinos?
- Na, nebūtinai kad srities. Man tiesiog reikia knygos su visokiais tais aukštais, protingais, ypatingais žodžiais.
- Jei pasakytumėte pavyzdį kelių žodžių, gal rastume, kokios srities... Kaip jūs ten sakėte, "adekvatus"... ?
- Adekvatus... Nepamenu. Na, man todėl ir reikia tos knygos, kad aš nežinau šitų aukštųjų ir gražiųjų žodžių...
- Tai gali būti, kad jums reikia Tarptautinių žodžių žodyno. Arba dar yra Lietuvių kalbos žodynas, kur visi žodžiai surašyti... Galiu parodyti, jūs pažiūrėsite, ar tiks. O sakykite, kokiu tikslu jums tos knygos reikia, gal bus aiškiau, ko ieškoti?
- Na, aš pagal tą knygą turiu parengti... Išsirašyti... Tuos gudrius visus žodžius. Aš ieškau gudrių žodžių knygos...

P. S. Nežinau, ar mergina rado visus savo ieškomus žodžius, bet aš internete visgi radau gudrių žodžių knygą, ir net ne vieną. Gal kada ir Lietuvoje atsiras. Teigiama, kad šie žodžiai padeda atrodyti protingesniems, sudėlioti reikšmingus akcentus ar tiesiog išlaikyti auditorijos dėmesį.

Muzikantai kalba kitaip

"Muzikantai kalba kitaip. Jie kalba taip, lyg tai būtų muzika - sako daugybę papildomų žodžių, garsų, ir kalbėdami kuria tokį srautą, kurio klausantis atrodo, kad žmogaus mintį puikiai supratai, kad jis labai gerai kalba. Tačiau kai imi redaguoti, montuoti tekstą televizijoje, matai, kad žodžiais mintis taip ir nepasakyta, ji buvo perduota kaip ta garsų ir žodžių visuma, kaip muzika.
Mums televizijoje reikėdavo iš 30 minučių sumontuoti kelias, bet jos tos nuotaikos ir tos informacijos, kurią girdėjai kalbėdamas su muziku, neperduoda, nes, pasirodo, aiškaus teksto net ir nebuvo. Vienas žymus kompozitorius kalbėdavo 30 minučių, bet iš jų žodžiais įmanomo užrašyti teksto būdavo geriausiu atveju 10 min.", - pasakojo man režisierė, vieno žymiausių mūsų kompozitorių žmona, kuri gal 30 metų dirbo muzikos laidų redakcijoje LRT.

Dieve, kokia ji buvo teisi, kokia teisi!..

Dėl ko krūpčiojama

Kartą reikėjo kažkur registruotis ir prie lapo buvo susispietę daugybė žmonių. Negalėjau prieiti, tad kreipiausi vardu į naują kursiokę, su kuria nebuvom pažįstamos, tiesiog dienos pradžioje jos vardą nugirdau ir įsiminiau: "...., gal gali mane užrašyti į ....". Ji taip krūptelėjo ir atsisuko,dar labiau sumišo, kai įsitikino, kad manęs nežino.

Net keista, kaip kartais gali nustebinti nepažįstami, kurie pažįsta mus.

Langas

Juodi, apsnigti medžių kamienai. Dvi varnos kažką atsinešė ir draugiškai, tingiai tampo. Kai peršoka ant kitos šakos, ji kelissyk sulinguoja, ir nubyra sniegas. O baltos žuvėdros - atlekia ir dingsta, šitos nenutūpia. Namie gal ir panašiai, bet nebūdavo žuvėdrų žiemą, tik juodi paukščiai - šarkos-varnos. Nors Klaipėdoje galbūt ir žuvėdrų buvo...

Gandų perykla: nemokėsime už "Facebook"

Pirmiausia pamačiau, kad dvi draugės prisijungė prie grupės "NO, I WILL NOT PAY £3.99 A MONTH TO USE FACE BOOK FROM JULY 9TH 2010!". Gal ir keista, bet pirmoji reakcija buvo džiaugsmas: nuo liepos aš nebeturėsiu "Facebooko": mažiau blaškymosi ir net valios pastangų neprireiks, mat jį tiesiog apmokestins, o aš tikrai tingėsiu mokėti. Na ir labai gerai, dažniau spėsiu išplauti indus tiesiai po pusryčių.
Nutariau prie grupės nesijungti: tegu sau apmokestina, įdomu, kaip jiems tada seksis. Tačiau nuo penktadienio šios grupės fanų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai - nuo 120 tūkst. iki 300 tūkst.
Tik įdomu tai, kad niekur nėra žinių, kad kas nors būtų nusprendęs "Facebooką" apmokestinti. Ir būtent 3.99 £(įsivaizduokime, kokia tai skirtinga vertė įvairiose pasaulio šalyse), ir būtent nuo liepos 9. Pačioje grupėje irgi nenurodyta jokios info, prieš ką protestuojama. Tiesiog! "Mes nemokėsime!", - it sniego gniūžtė ridenasi žinia, ir siunčiami pakvietimai pažįstamiems, agitacijos - prisijunk ir tu!
Pavyko rasti tik porą forumų, kur suabejota šios žinios tikrumu. Tuo tarpu panašių grupių, protestuojančių prieš mokėjimą - žymiai daugiau, nors jų info skiltyje nėra nei žodžio, kuo remiantis jie pasisako prieš tariamą mokestį.
Įdomu, kaip greitai galima sukurti gandą ir priversti juo patikėti, sukelti masės pasipiktinimą, suformulavus įtikėtiną, bet niekuo nepagrįstą žinią. Gal ir prašausiu su tokia asociacija, bet iš dalies panašiai, regis, laimi populistai ar net iškyla diktatoriai, įtikinamai paskelbiantys žinią, įvardijantys tariamus pavojus ir agituojantys kilti į kovą. Vartotojų, kurie nuoširdžiai palaiko idėją nemokėti už "Facebooką" nuo liepos 9 d., geometrinė augimo progresija dar kartą įrodo, kad tai įmanoma.

Nežinia, kas grupę/gandą sukūrė, bet jei koks nors politologijos, sociologijos, psichologijos ar komunikacijos mokslų studentas, darantis tyrimą, jis tikrai laimėjo.

Gal man sukurti grupę, kuri ragintų panaikinti bausmę nupjaunant galvą nusikaltėliams Molvanijoje?

Na, bet kokiu atveju, aš nuo liepos 9 d. taip pat nemokėsiu už "Facebooką". Tikrai. Jau geriau nemokėkite ir jūs ;)

Update: šiandien radau gana įtikinamai skambančios informacijos, kad tai gali būti net susiję su virusais. Pažiūrėkite.

Virtuali demonstracija

Jeg er Kurt Westergaard // I am Kurt Westergaard

Tai šiandieninė virtuali demonstracija, išreiškiant solidarumą su pranašo Mahometo karikatūrą 2005-aisiais danų dienraščiui "Jyllands Posten" nupiešusiu menininku, kuris nuolat susiduria su grasinimais bei pasikėsinimais nužudyti ir yra priverstas slapstytis. Specialiai susikūrusi grupė "Facebook" skelbia, kad virtualia demonstracija "nesiekiama parodyti pritarimo ar nepritarimo pranašo karikatūroms, bet reiškiama parama asmeniui, kuriam gresia mirtinas pavojus, kadangi jis naudojosi žodžio laisve". Virtualiai demonstruoti nusiteikę virš 14,5 tūkst. "Facebook" vartotojų. Taigi, sausio 8 d. demonstrantai solidarizuodamiesi pakeitė savo statuso žinutę į danišką "Jeg er Kurt Westergaard". Blaivumo dėlei, tai nėra kvapą atimantis vartotojų skaičius, bet BET...

Supratau, kad šiandien virtuali demonstracija (juk galima ne tik keisti statuso žinutes, bet ir pirmuosius puslapius, etc., etc.) gali pasiekti neabejotinai didesnį skaičių auditorijos, nei stovėjimas su plakatu "Laisvę Tibetui" greta parlamento ar ambasados. Kai savo statusą eksperimento dėlei pakeičiau į "Jeg er Kurt Westergaard", per 5 minutes sulaukiau kelių žmonių reakcijos.
Tad virtualusis Jeg er Kurt Westergaard šiandien, ko gero, simbolizuoja ne vien žodžio laisvę.

Paukščio liga

Iš pradžių galvojau, kad paukštis. Švilpteli ir švilpteli. Nuo devynių ryto iki kokių septynių vakaro. Paskui maniau, kad gal žmogus moko paukštį kartoti garsus, nes kartais dar suaimanuodavo tokiu žmogišku, užspaustu balsu, lyg besimaivantis vaikas. Dar paskui supratau, kad kaimynas serga paukščių liga.
Pirmą kartą tokią ligą mačiau Šventojoje, kur nuomojomės mažą medinį namelį. Sodybos šeimininkė grąžė rankas: mažai kas iš poilsiautojų grįžta, nes kaimynas nuo paryčių mina po kiemą ir šaukia tik jam vienam žinomus žodžius.
Patyli kelias minutes ir vėl švilpt, tik be atsako. Nors ir atrodo, kad per tiek laiko ir paukštis būtų išmokęs kalbėti.

Klaidasklaida: balerina plastikiniame puode

Nemėgstu nesąmonių muziejų. Sako, neturiu humoro jausmo. Ir šiaip pirmoji teisinu amžinai skubančius žurnalistus.

Bet... Šiuo radiniu dalinuosi pirmiausia todėl, kad bandau suvokti: kas lemia tokių klaidų gimimą. Ir tą virsmą: "žiniasklaida" - "klaidasklaida".



Štai sumanė kažkada "Savaitė su TV" apšviesti žmones ir parašyti apie plastiką - vieną populiariausių medžiagų. Ir griebia jautį už ragų. Aptaria - plastikinius indus. Plastikinius vazonus (deda iliustraciją - sako, kad geriau - keraminiai), plastikinius papuošalus, pjaustymo lentas, žaisliukus ir net langus.

Bet ne, ne, tema dar neišsemta, ji plėtojama dar labiau: nuspręsta aptarti dar ir plastiškus judesius: "Liekni žmonės gali būti plastiški, nors kartais storuliai kur kas lankstesni!". Čia pat ir patarimas kaip tapti plastiškesniais. Sako, reikia judėti, nesėdėti per dienas prie kompiuterio.

Nenoriu spėlioti, kaip apskritai gimė tema apie plastiką. Bet keliu dvi versijas, kaip į plastikinį puodą įkrito balerina.

1. Maketuojama buvo paskutinę minutę, redakcijoje liko vienas žmogus (tikriausiai net ne žurnalistas), pritrūko teksto, ir buvo greitai nukopijuota pastraipa iš interneto. Ir tai darė straipsnio neskaitęs žmogus, nemokantis lietuvių kalbos.

2. Redaktorius norėjo pasitikrinti, ar bent kas nors skaito jo žurnalą.

Ir nieko čia tokio. Ir skaito. Ir šiuo metu, po ketverių metų nuo šio straipsnio, "Savaitė su TV" yra vienas populiariausių savaitraščių.

Svečiuose Žvėryne

Pavasaris arba ruduo. Virsmo metu Žvėrynas atrodo pats tikriausias.
Senosios vilniečių vilos. "Pagerinti" daugiabučiai. Ir tie langai, langai. Kai kurie, rodos, dar persmelkti kažin kokia 1990-ųjų nuojauta. Ar tie šiaudiniai suvenyrai, ar rankų darbo skiautiniai ant palangių, ar dar kažkas ja dvelkia. Nesupaisysi.
--

Vienas žymus vertėjas savo namus perleido sūnėnui: gyvenk, kiek reikės. Tik prisakė griežtai nieko nekeisti, palikti viską, kaip buvę. Tuos pačius langus. Ryškiai žalias sienas virtuvėje. Sovietinę sekciją. Linoleumą. Netraukyti paparčiais margintų užuolaidų. Neperstumdyti čekoslovakiškų (?) vazelių (tada visi tokias parsiveždavo). Dar vakar čia buvo 1980. Gyventa. Iki pat tos dienos, kada į faneruotą knygų lentyną gulė paskutinė knyga. Galbūt jau spausdinta ant to likusio, deficitinio popieriaus - jau po to, kai viskas keitėsi... Ir dabar dar čia retkarčiais užsuka. Tai nori, kad būtų kaip namie.

--


Traidenio.

Spalio rūke net vidurdienį neprašvinta. Namo lėtai eina moterys. Režisierės. Dailininkės. Menotyrininkės. Tų, kurių vardai tarybinėse ir tarptautinėse enciklopedijose, žmonos. Jos neretai buvo jaunesnės, tai dabar ir vikresnės už vyrus.

Boluoja anuomet statytas "Kompozitorių miestelis". Kasmet vis daugiau ir daugiau memorialinių lentų. Ant kai kurių namų - po kelias. Ir pilka Kompozitorių sąjunga - irgi turi tą "ano laiko" kvapą.

Yra laiptinių, kuriose gyvena bent po kelis Nacionalinės premijos laureatus. Aikštelės puoštos afišomis. Pavyzdžiui, 2001. Ne taip ir seniai.

"Vaje, beveik prieš dešimt metų", - sako pas senelius atėjęs 2003 metais gimęs anūkas. Gudrus pirmokas.

--
"Repetavom. Kalbėjom. Bet apie ką? Dabar prisiminti sunku", - geros, gilios kompozitoriaus akys. Ne visiems gyvenimas išraižo tas gerąsias raukšles. Tokias, kurios gimsta iš šypsenos. Ant stalo - trumputis rankraštis. Jauna žurnalistė klausinės apie draugą.
Buvo keturi kūriniai. Ir kurti iš esmės jam - kiti smuikininkai taip neatliktų. Net panašiai. Gal todėl ir tie kūriniai dabar žymūs. Visi koncertuose suskambėjo dar geriau, nei iš pradžių buvo sumanęs. Buvo aplodismentų. Premijų.

Rankas laiko tvirtai, ant kelių.

Būta Paryžiaus. Diplomatinių vakarienių. Drąsos. Pokalbių. "Bet turbūt mano žmona daugiau papasakotų", - lyg atsiprašo. "Jis didis žmogus. Labai daug dirbo. Mes vaikščiodavom ir kalbėdavom. Jis juokaudavo. Labai daug grodavo. Jis gyveno... tuo. Tik kad aš jau nebepapasakosiu, apie ką. Sunku prisiminti".

Žurnalistė šiurena klausimus. Vienus, kitus. Kažkokias citatas. Atsargiai šypsosi, dėkoja. Jau eis.

"Pavaišinčiau obuoliu, tik kad negražūs", - sako jai, išleisdamas pro duris.

Kažkas taip ir liko nepasakyta. Tik dabar jau sunku prisiminti, kas. Ji pavėlavo.

Gyvavaizdžiai

Sigitas Geda tai vadino gyvavaizdžiais. Tokius nugirstų pokalbių aprašymus, sutiktų kaimynų replikas.
Skaitau "Adolėlio kalendorius", lyg gerčiau tyrą vandenį, kurį norisi taupyti.

Man patiko net tai, kas parašyta ant antrojo viršelio, apie žanrus:

"Nenorėčiau, kad ši knyga būtų skaitoma kaip kokie dienoraščiai. Bet koks žanras yra apgaulingas. Lietuviai yra parašę daug gerų knygų, kur žanras tik tarp kitko, - akių dūmimui. Šiokia tokia išpažintis, žinoma, literatui privaloma, ypač nevengiančiam prisiminimų, dokumentikos. Kartais tiesiog rašau, o kartais naudoju principą "truputėlį timptelėti tikrovę". Bet kuris metodas, mano galva, gimsta iš intuityvios dermės. Kinas, televizija su beprasmiškais įterpiniais įpratino mūsų akis prie laisvo komponavimo. Be to, visą gyvenimą bėgau nuo to, kas vadinasi temos vystymu ar plėtojimu. Laisvas pašnekesys nuo jaunumės traukė mane. Man vis atrodydavo, kad tai labai žmogiškas, imlus, magiškas, galop - širdingas daiktas".


S. Geda kažkuriame puslapių šypteli - tapau rašytoju, kuris rašo "ant labai brangaus popieriaus" - telefono sąskaitų, šaukimų į teismą.

Esu tikra, kad šiandien jis rašytų blogą.

---
Paprastai visokie in memoriam tempiami prie datų. Bet tikrieji prisiminimai dažnai vaikšto nepriklausomai nuo jų.
Tada buvo 2008-ųjų liepa, ir turėjau vieną įdomesnių užduočių - pakalbinti po 5 rašytojus, dailininkus, kino menininkus, etc. bei paprašyti jų išskirti tuos savo srities kūrinius, kuriuos, jų manymu, turėtų žinoti kiekvienas lietuvis.

Paskambinau S. Gedai. Regis, jis taip nuoširdžiai apsidžiaugė, kad bent kartą žurnalistai jam skambina ne dėl kruvinos istorijos ir teismo, o tiesiog, paklausti jo, kaip rašytojo, Nacionalinės premijos laureato, nuomonės. Sakė, būtinai pervers užrašus ir tuos penkis kūrinius išskirs. Įsidrąsinau - gal jis turi savo kolegų telefono numerių (nes mano darbe kartais būtent telefonus sunku rasti).

Nepatingėjo atsinešti savo užrašų knygutės - tik palaukit, tuojau suras. Beliko tik klausti - poetų, rašytojų, literatūros kritikų.

Sako:
"Paskambinkit J. Apučiui į sodybą. Jis ten sėdi, nuobodžiauja, neturi ką veikti. Tegu pamąsto apie literatūrą".

Aš ir skambinu.

"Jūsų sodybos telefoną gavau iš S. Gedos", - lyg ir teisinuosi.
"Išskirti penkis žinotinus literatūros kūrinius? Dabar? Ai, pagalvoti. Gerai. Tai S. Geda davė numerį? Ir jis išskyrė? Reikia tikėtis, save paminėjo? Et, šįkart ne...", - traukia per dantį.

Ir paskui, surimtėjęs, sako, S.Geda galėtų būti tame penketuke. Nors vėliau į tą žinotinų autorių/kūrinių penketuką paskui, regis, ir nebeįtraukė.

Dienos nuogirdos

Eksperimentas: ką aš išgirdau per 15 min. parduotuvėje "Senukai"

1. Pardavėjas pirkėjai: "Tuojau iš sandėlio atnešime. O kur jūsų vyras? Kaip - jūs viena?". Lyg kokiuose Arabų Emyratuose.
2. Berniukas labai graudžiai verkia, įkibęs kukliai apsirengusiai mamai į ranką. Mama jį ramina, bet jis vis tiek kūkčioja. Pasirodo, dėl vitaminų. Mama aiškina, kad jie kainuoja 100 Lt, ir kai tik ras pigiau - nupirks. Vaikas vis tiek liūdnas: "Aš daugiau nieko niekada nenorėsiu. Tik namo"...
3. Eilė prie bandelių. "Aš noriu, kad pyragėlis būtų šiltas", - sako pirkėja. "Tai ir pagaRInsim", - užtikrina linksma pardavėja su makiažu.

Taip būna

Netyčia aptikau senus laiškus savo Inbox. Kadangi gerų nutikimų paprastai nėra per daug, noriu juos bet virtualiai padauginti, aprašydama čia.

---

Įkvėpimas rašyti rašto darbą apie JAV suformuotus stereotipus "sovietinių piliečių" atžvilgiu buvo atvirkščiai proporcingas likusiam laikui iki deadlino... Mokslinis atradimo džiaugsmas, per savo durnumą susigalvojus temą, kuria, kaip paaiškėjo, labai maža informacijos, buvo neapsakomas, ypač tuomet, kai supranti, kad neaišku, kaip tą darbą apskritai reikės parašyti. Beje, tuomet dar sirgau pirmojo semestro sindromu, kai kone nuoširdžiai baiminamasi, kad mane tuoj iš viso išmes, ir kokia bus gėda...

Galiausiai šie simtpomai davė pirmuosius vaisius: radau mokslinį žurnalą, kuris kaip tik buvo paskirtas JAV-sovietų santykių temai socialiniu aspektu. Žurnalas prieinamas užsiprenumeravus. Be to, guli ir bibliotekose, pvz. Niujorke ar Oxforde galima tiesiog šiandien ateiti ir naudotis, kiek telpa, beigi savo prasmingomis įžvalgomis prisidėti prie mokslo raidos.

Žodžiu, penktadienio vakarą man atrodė, kad iki antradienio, kai turiu atiduoti raštadarbį, to žurnalo labai reikia. Parašiau JAV besibazuojančiai Tarptautinei socialinių mokslų psichologų asociacijai (dėl pavadinimo kaltas ne vien vertimas :)), kuri leidžia žurnalą. Kažką apie "master's paper" ir "my specific interest" (nu, juk nepatikrins).

Gavau atsakymą tą patį vakarą: "Miela ---, Jums reikalingas numeris yra ne 1989,45 (3), bet 1989, 45 (2). Jo mūsų skyriuje tėra vienas egzempliorius, tad negaliu jo išsiųsti. Bet tuojau patikrinsiu kolegų skyriuje ir Jums pranešiu. Asociacijos vykdančioji direktorė, dr. Susan ---".

Už kokių 6 val.: "Radau dar vieną egzempliorių ir džiaugsiuos, jei galėsiu Jums jį išsiųsti. Paprastai tai kainuoja 15 USD. Malonėkite nurodyti savo kreditinės kortelės numerį".

Tada sekė toks gėdingas, nors ir mandagus mano atsakymas, kad vargšei studentei deadlinas antradienį, ir kad aš pati kalta, jog nesikreipiau anksčiau, o rašiau tikėdamasi, kad gal yra pdf internete.

"Miela ---, elektroninės versijos žurnalas neturi. Neturiu galimybės nuskenuoti jo darbe, bet, jei tik pavyks, aš jį nuskenuosiu namuose per savaitgalį. Vykdančioji direktorė, dr. Susan ---".

Šeštadienis. "Miela ---, nuskenuoti nepavyksta, bet laukiu vyro, kuris grįš po pietų, pagalbos. Susan"

Šeštadienio naktis (arba sekmadienio rytas Lietuvoje): "Miela ---, siunčiu Jums abu reikalingus straipsnius. Prašom atleisti, kad jie RTF, o ne pdf, bei siunčiami atskirais, keistokais failais. Po visų mūsų pastangų sutalpinti skenuotą tekstą į du normalius dokumentus nepavyko. Tačiau skenuojant atskirai gavosi 60 failų. Tačiau jei jūs atsispausdintumėte tuos failiukus ir susidėtumėte iš eilės, turėtumėte gauti du pakenčiamai perskaitomus straipsnius. Jei ko nors trūktų, prašom rašyti, būtinai pakartotinai persiųsiu failus. Geriausios kloties rašant darbą! Susan".

Mano jautrus ats., kažkas su "...for helping the poor student that you have never ever seen in your eyes...if I could ever... somehow... thank you".

"Brangi ---, nepaisant to, kokie prasti bebūtų JAV ir SSRS santykiai tuo laikotarpiu, kurį šiuo metu tyrinėjate, šiandienos laimė yra tai, kad galime bendrauti daug sklandžiau! Susan"

-
Todėl, kad tai, kas yra gražu, yra gražu
-
P. S. Nežinau, ar reikėjo šį tekstuką priskirti temai "Kitur". Gal. Bet tikėkimės, kad gali taip būti ir čia.

PR vingrybės bei plonybės

15.50

Taigi, nusprendė Danija, kad reikia jai daugiau turistų, ir jų a la Turizmo departamentas įdėjo štai tokį klipuką į Youtube.




Ošia-ūžia visa Danijos žiniasklaida. PR specialistai teigia, kad tai - viena sėkmingiausių reklamos kampanijų, atskleidžianti, kad Danija - moterų, kurios yra laisvos ir savarankiškos, šalis.

Antra vertus, tikslas turbūt pasiektas vien todėl, kad jau dabar šis klipukas keliauja per visus blogus bei tinklalapius, nors iš youtube jis po poros dienų dingo.

UPDATE 23.37 Susisiekiau su žurnaliste iš Danijos, ir ji man paaiškino, kad Danijos turizmo departamentas išėmė klipuką, kadangi jis sulaukė labai daug negatyvių pačių danų atsiliepimų ir sukėlė skandalą. Tokia tad savicenzūra Danijoje, kur žodžio laisvė branginama taip, kad piešiamos bombos ant Mahometo turbano, net jei dėl to pleškinamos vėliavos bei ambasados.

PR specialistai sako, kad tai - viena geriausių PR kampanijų istorijoje, tuo tarpu masės piktinasi. O kaip atrodo Jums?

Radau filmuką kitame tinklalapyje ir išsisaugojau, kad galėtume pažiūrėti.


P. S. Na, kaip ne kaip, mano asmeninė patirtis bendraujant su danais rodo, kad Danijos vaikinai pvz gali verkšlenti, kad su jais "permiegojo, o ryte paliko". Tad danės iš tiesų ne iš kelmo spirtos, tai nėra mitas :)

Google translate klaida

Čia užsiliko toks mano senas radinys, kurio nespėjau laiku įkelti, bet, manau, vis tiek įdomus. Tuo labiau, kad klaida tuomet buvo verčiama ir į prancūzų, vokiečių, estų ir kt. kalbas.




Et, o juk labai norint iš principo ir tokios klaidos galima nusitverti: kas tai - provokacija? Informacinis karas? Naujosios V. Putino išdaigos minint Antrojo pasaulio karo sukaktis?

;)

Strateginių partnerių vėliavos

Vėliava kaip ne kaip yra simbolis. Ne bet kokia partnerystė juk skelbiama - strateginė.

Išsisaugau šį vaizdelį kaip idealią vaizdinę medžiagą diplomatijos organizacijos paskaitai - galima būtų rodyti studentams su prierašu: "Žiūrėkit, kad jums taip nebūtų".