2010 m. vasario 23 d., antradienis

Integracija I: migracijos tarnybos

Tą dieną, kai velnias užginė ant dviračio, kad nuvažiuočiau registruotis į SFI (Swedish for Immigrants) pajutau tikrąjį ironijos prieskonį. Na, juk galima integruotis ir kiek lėčiau - nebūtina
per sniegą ir ledą dviračiu lėkti, jei normalioje būsenoje to gyvenime nedarei.

Apskritai manau, kad šis įrašas nėra labai pilietiškas, todėl profesionaliojoje žiniasklaidoje gal net turėtų būti cenzūruojamas, nors, žiniasklaidos istorija rodo, kad cenzūra dar niekada nepadėjo nei laisvės, nei patriotizmo, nei ilgalaikės tautos tvirtybės sukurti, kad ir kokių šviesiausių ketinimų pagrindu buvo įvesta...

I

Viskas prasidėjo tuo, kad ta pati, kuri Facebooke vasario 16 d. pasikeitė nuotrauką į trispalvę, būtent Nepriklausomybės dieną nuvyko į Švedijos mokesčių inspekciją. Pastaroji, lyg visos sistemos simbolis, yra pirmoji institucija, kurioje turi registruotis atvykę užsieniečiai. Taip, rašant tą datą drebėjo ranka: "Aš, Lietuvė Lietuvaitė, prašau leidimo gyventi Švedijos karalystėje". Imigrantai? Bendranuomininkis iš Danijos guodžia, kad jis čia - irgi imigrantas. Toks jau terminas, nors ypač rėžia ausį vasario 16 d.
--
Malmės (Malmö) Mokesčių inspekcijoje daugiausia juodaodžių. Šiame mieste apskritai 38 proc. užsieniečių. Būsimiesiems imigrantams duodamas A4 formato lapas. Paprastutis - vardas, pavardė, net paso numerio nereikia, adresas, kuriame ketinama gyventi Švedijoje (reikalinga nuomos sutartis), atvykimo data, atvykimo tikslas ( konsultantas patarė tiesiog "taip ir rašyti": "galbūt ketinu mokytis"). Kiek laiko ketinate užsibūti svetingoje žemėje, į kurią kadaise lietuviai irdavosi luotais? "Nežinau. Until further notice?", - sako danas. Švedas mirkteli: "Matote, esmė yra įrašyti daugiau nei dvylika mėnesių, nes tada galėsite naudotis visomis Švedijos socialinės sistemos garantijomis ir gauti asmens kodą. Na, tai gal ir rašykite... Kaip jums atrodo...". "Porą metų", - tiesiog žodžiu įrašo danas. Švedas padarė pasų kopiją ir išleido namo.

(Beje, norint kelioms dienoms įsigyti a la "Pildyk" SIM kortelę Maskvoje, reikėjo užpildyti kur kas daugiau dokumentų, nei čia. Paso kopijas ten taip pat padarė...)
---
(Nejučia norisi lyginti su prieš tai matytomis migracijos tarnybomis. Pavyzdžiui, Naugarduko 100, Vilniuje, kuri tikrai verta talentingesnės plunksnos dėmesio: koridorius prigulęs rusų, baltarusių, ukrainiečių... Kai kas ateina su vaikais. Iš kabineto rusakalbiai paprastai išeina verkdami ir dar keliolika minučių pučiasi nosį arba griebiasi mobilaus telefono.
Tuo tarpu laukiamajame duris užrėmusi nugara laiko pagyvenusi tarnautoja, gąsdinanti prancūzą, antro kurso studentą, pagal ERASMUS atvykusį į Lietuvą studijuoti ir laukiantį savo eilės: "Aš mokykloje mokiausi kalbėti prancūziškai, todėl specialiai atėjau iš kabineto pas jus, kad galėtume pabendrauti. Ne, dar ne jūsų eilė", - šypsosi pavargęs lūpdažis ant jos lūpų.
Bet jau netrukus, dviem tonais žemesniu balsu ji kreipiasi į rusę: "Vam nada priti zavtra, vi sevodnia neuspeyte".
Dar laukiamajame sėdi tas pats jau minėtas migruojantis danas, kuris tuo metu dirbo Danijoje, bet norėjo gyventi Lietuvoje ir dirbti iš namų. Jis turėjo pristatyti darbo sutartį, Lietuvos banko (SEB, Swedbanko, t.t.) pažymą, kad lietuviškoje sąskaitoje turi sukaupęs tiek pinigų, kad galės išgyventi Lietuvoje visą laikotarpį (išduodama banke, kainuoja 20 Lt, sąskaitoje reikėjo turėti, regis, 600 Lt kart tiek mėnesių, kiek jis ketina džiaugtis Lietuvos žeme), notaro patvirtintą dokumentą, kad buto savininkai leidžia gyventi nuomojamame bute (60 Lt), 3 nuotraukas (kartą teko perifotografuoti, nes buvo neryški), kad nusipirko sveikatos draudimą visam buvimo Lietuvoje laikotarpiui, paskui pildė bene keturių puslapių formą su tėvo ir motinos vardais, gimimo ir mirties datomis bei asmens kodais...
Danas užsiregistravo iš ketvirto karto, nes vis pritrūkdavo kokios kopijos ar popierėlio. Kai atėjo atsiimti dokumentų ir pralaukė 3 valandas eilėje, priėjęs prie langelio išgirdo, kad teks ateiti ryt, mat jau 16.58. "Bet aš matau - mano dokumentas ana ten guli...", - dar bandė prašyti. "Taip, ateikite rytoj, ir jį gausite, mes užsidarome", - lietuviškai jam atsakė darbuotoja.
Beje, obektyvumo dėlei reiktų įtraukti ir Lietuvės Lietuvaitės istoriją Danijoje. Tada trečiakursė gavo stipendiją pagal mainų programą studijuoti Aarhuse(tai buvo 2005-06 metais), ji turėjo pristatyti beveik analogiškus lietuviškajai biurokratijai dokumentus (tad skolinosi pinigų iš draugo, dėjo juos į banko sąskaitą, o vėliau, kad ir kitą dieną po pažymos gavimo, vėl tam draugui atidavė...). Danų migracijos tarnyba dirbo gana ribotomis valandomis: nuo 10 iki 13 val., ketvirtadienį iki 15 val. o trečiadieniais nedirba...Atrodo, irgi teko vaikščioti iš kelių kartų, Sako, ten dabar irgi liberaliau...).
---
Vasario 18 d. gauti dokumentai, kad esame registruoti Švedijoje, gavome asmens kodą ir galime naudotis visomis reikalingomis Švedijos karalystės paslaugomis.



(Bus tęsiama...)

3 komentarai:

  1. "Danų migracijos tarnyba dirbo gana ribotomis valandomis: nuo 10 iki 13 val., ketvirtadienį iki 15 val. o trečiadieniais nedirba..."
    Dėl trečiadienio viskas aišku. Trečiadieniais danų žemėj muziejai nemokami, kiek pamenu. Tai matyt, migracijos tarnyba verčiama kultūrintis ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Oi... labai įdomu pasidarė - kokie vėjau atpūtė į Švediją?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Prisimenu tą džiaugsmą - jau nebereikėjo rašyti, kiek sąskaitoj turi pinigų, nes iš ES piliečių nereikalavo. Tačiau kelionė į migracijos tarnybą buvo savotiška - ji vidury kažkokių pilkų laukų. Indoneziečiai ir afrikiečiai niūriais žvilgsniais varstė mane ir draugę slovėnę, kai atsistojom į sparčiai judančią ES eilę.

    Vengrijos migracijos tarnyboje mane aptarnavo mieliausia biurokratė pasaulyje - šypsojosi, kelis kartus paguodė, kad ilgai neužtruksim, ir pagyrė mamos megztą šaliką.

    Izraelyje, kreipiantis dėl vizos, irgi reikėjo tėvų vardų ir pavardžių, gimimo datų, išsilavinimo, taip pat - ar turiu šalyje giminių bei draugų.

    AtsakytiPanaikinti