Akademinė nelaisvė

Stebina keisti politikų, ir, atrodytų, kai kurių iš pirmo žvilgsnio protingų žmonių pasiūlymai dėl aukštojo mokslo reformos. Štai kad ir naujasis - už mokslą turės mokėti įstojusieji žemesniu balu, o jų studijų rezultatai bus peržiūrėti tik po dvejų metų. Tik tada galės keistis studentų rotacija.

Net ir be didesnių empirinių tyrimų galiu pastebėti, kokių neigiamų pasekmių toks sprendimas atneštų:

1) Abiturientai turėtų rinktis aukštąją mokyklą (o ir profesiją) pagal finansines tėvų išgales. Tarkim, norėčiau studijuoti literatūrą. VU įstočiau į mokamą vietą, o štai į VPU - į nemokamą, gal net stipendiją gaučiau. Tėvų kišenė kiaura, teks rinktis antrąjį variantą, nors prieš tai galėjau rinktis bet kurį (kadangi iki šiol DVF mokestis buvo dar pakenčiamas, be to, jau po pusmečio galiu tikėtis geresnių rezultatų ir aukštesnės vietos konkursinėje eilėje).

2) Vienas nepasisekęs egzaminas nulemtų dvejų metų finansines galimybes, nors aukštojoje mokykloje žinios vertinamos kas pusmetį. Aukštojoje visi vienos specialybės kurso studentai mokosi pas tuos pačius dėstytojus, tuo tarpu vidurinių mokyklų mokytojų gebėjimai ir suvokimas, kaip paruošti valstybiniams egzaminams - skiriasi. Kartais kiek mažesnis balas per egzaminus yra ir pedagogų kaltė. Dar labiau klestės korepetitoriai ir visuotinė panika prieš valstybinius.

3) Neproporcinga valstybinių egzaminų reikšmė labai skaudžiai atsilieps tai daliai jaunimo, kuri paskutiniaisiais mokslo metais susidūrė su socialinėmis, psichologinėmis problemomis ir todėl pasiekė menkesnių rezultatų per egzaminus. Galbūt skyrėsi tėvai, galbūt teko dirbti... Juk jie dar nepilnamečiai, nuo savęs nepriklausomi, gyvena tėvų namuose ir negali patys sau užsitikrinti geriausių sąlygų.

4) Mokyklos baigiamieji egzaminai neatspindi žmogaus gabumų konkrečiai sričiai, nes dalykai mokykloje ir universitete gerokai skiriasi: pavyzdžiui, gerai išlaikytas istorijos egzaminas savaime nenulemia, kad žmogus bus geras teisininkas ar politologas ir kad jam ta profesija tiks bei patiks.

Kai aš stojau į aukštąją, rinkausi labiausiai sudominusią profesiją, ir, manau, neklydau.
O pirmame kurse džiaugiausi, kad įstojau 27-tu numeriu. Pirmuosius (tada) 500 Lt studijų įmokai teko skolintis. Tačiau jau nuo antrojo semestro iki pat studijų pabaigos daugiau niekada neteko mokėti, didžiąją studijų dalį gavau padidintą stipendiją. Man sekėsi. Dabar galiu iš šios profesijos valgyti duoną.
Taip pat ir su magistrantūros studijomis - man tiesiog patinka mokytis ten, kur reikia "pasitempti", o ne ten, kur ir be didelių pastangų gaučiau stipendiją (tuo labiau, kai ji tokia maža).

Beje, yra atvejų, kai labai aukštu balu įstojęs žmogus vėliau nesimoko, nesidomi specialybe, nedirba pagal profesiją. Ar tikrai viską apie žmogaus gebėjimus parodo jo valstybinių egzaminų (laikytų dar pusiau vaikiška galva) rezultatai?

Atrodytų, studijas baigiu pavasarį, stipendiją gaunu, neverta jaudintis. Bet pavyzdžiui už kelių metų studijuoti ims mano brolis. Jei reikės mokėti už mokslą, greičiausiai jis rinksis ne Lietuvos universitetus. O gaila, nes bent jau bakalauro studijų metais smagu mokytis savo šalyje - būtent tada susipažįstama su šalimi, jos teisės aktais, kontekstu, tai lemia ir ateities karjerą, socialinius ryšius, įleistas šaknis. Lietuvoje arba ne Lietuvoje...

--
P.S.

Važiuodama traukiniu Danijoje skaičiau išlepusių danų pasibaisėjimus: studijų pinigai (tokia 1500-2000 Lt stipendija, mokama visiems studentams, padengianti, pavyzdžiui, būsto nuomos, pragyvenimo išlaidas) čia bus mokami nebe 6, o tik 4 metus. Mokesčio už mokslą čia nėra. Danijos studentai protestuoja, mat per ketverius metus mokslus spėja baigti ne visi: kaip tada pragyventi?
Ne veltui sociologiniai tyrimai rodo, kad jauni Europiečiai norėtų skandinaviškų sąlygų. Žinoma, Lietuva nėra gerovės valstybė ir reikia veikti pagal savo išgales.
Vis dėlto apmaudu, kai nepasinaudojama tuo, kas iki šiol neblogai veikė - tarkime, rotacijų sistema universitetuose (galėtų tokia ir likti, tik, jei reikia, pakėlus mokestį mokantiesiems, išsispręstų daugybė problemų: dėl žymiųjų "aštuntukų" ir t.t.).