Sankryža šalia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.
Aš ir mano pašnekovas, žilagalvis sociologijos profesorius iš VDU, susitarėme susitikti puodeliui kavos ir pokalbiui apie rengiamą straipsnį. Kol pasieksime kavinę, mandagiai šnekamės beveik apie orą.
Šviesoforas skelbia raudoną. Automobilių nedaug. Abiejose gatvės pusėse būriuojasi žmonės, tačiau vienas pagyvenęs mąslaus veido vyriškis, rankas slėpdamas ilgo, prasagstyto žieminio palto kišenėse ramiai, nesidairydamas kerta gatvę.
- Štai tokie dalykai man, kaip sociologui, įdomūs stebėti, - klimpdamas į suvažinėtą sniegą man aiškina žilagalvis profesorius iš VDU, - Ar pastebėjote tą vyriškį, išėjusį į gatvę anksčiau už kitus?
- Taip, juk jis ...
- ... Ir minia paskui jį nesekė - jis ėjo vienas, o kiti prisijungė tik įsižiebus žaliam šviesoforo signalui. Sociologai teigia, kad paprastai minia tokiais atvejais eina iš paskos, jei žmogus yra charizmatiškas, stiprus, keliantis pasitikėjimą. Tuo tarpu jei individas pasitikėjimo nekelia, pavyzdžiui, jei tai yra socialiai atstumtas žmogus, benamis, ar panašiai, žmonės lieka stovėti.
- Kaip įdomu! Ar jį atpažinote? Juk tai LMTA smuiko klasės Profesorius XX. Taip taip, to paties žymiojo kompozitoriaus sūnus. Jis čia netoliese gyvena, tikriausiai, pakeliui į darbą...
- ...
Taip, gatvę kirto tas pats profesorius, apie kurį prikurta gausybė legendų. Jo kartais iki ašarų bijo jaunosios smuikininkės, prieš specialybės pamokas ne tik grojančios, bet ir garbiniuojančios plaukus, idant profesoriui esant be nuotaikos nesulauktų epitetų, tarkime "šlapia višta" - apibūdinančių tiek studentės profesinius, tiek estetinius pasiekimus.
Tai tas pats aštrialiežuvis, savo kandžiais juokeliais priverčiantis ir juoktis, ir drebėti vienu metu. Visgi jis turi daugybę žinių, kuriomis kartais dalinasi. Be to, per tarptautinius konkursus ar meistriškumo kursus sukviečiaį Vilnių geriausius smuiko profesorius Europoje - arba tiesiog savo draugus.
Taigi, net jei kokia nors "perkarusi ožka" skriejo tavo adresu, išsipūtus nosį ir nusišluosčus ašaras negali ginčytis - jis lyg blogasis knygos ar filmo personažas, charizmatiškai prikaustantis auditoriją.
Bet tą žiemos pavakarę iš darbo skubanti minia paskui jį kažkodėl nesekė, o juk sociologinės įžvalgos rodo, kad...
Sefi Atta – „A bit of difference“
Prieš 1 metus
Geras... :) Graziai rasai Milda. Labai grazi kalba.
AtsakytiPanaikintiJei prie sviesoforo butu stoviniave garsiausi Europos smuikininkai, kelios profesoriaus studentes, vienas kitas muzikos zinovas - beveik esu tikra, kad visi jie nesamoningai butu paseke XX is paskos per paskelbta raudona.. Primena ta garsuji eksperimenta - joshua bello pasirodyma metro stotyje - isvakarese koncerto,i kuri buvo ispirkta tukstanciai bilietu po tukstanti doleriu. bet metro jis padare ispudi tik mazam berniukui, nors pusvalandi virtuoziskai grojo garsiausius kurinius. isvada tokia - charizmatiskas esi tik tam tikroje vetoje, tam tikru laiku, tam tikrai auditorijai. ir sociologija cia bejege:) tikrai graziai rasai, Milda.
AtsakytiPanaikinti