2015 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Profesoriai

Moksliniame projekte dirba du profesoriai ir doktorantė.

Profesorius I: Klausykit, man jau neberamu. Juk jis viso mokslinio projekto vadovas! Turi būti struktūra, aiškumas, bent bendrais bruožais nusakyta, kur link judame... O jis detalėse, detalėse...
Doktorantė: Tai ką darom?
Profesorius I: Ką jau čia padarysi... Šiaip tik norėjau su kuo nors pasidalinti.

--
Profesorius II: Klausykit, ar jūs matėt, kiek klaidų jis paliko savo tekste, kurį buvo besiunčiantis visiems? Viskas tep lep. Aš pusę nakties taisiau. Kaip jis taip galvoja?
Doktorantė: Na, paskubėjo matyt... tai ką darom?
Profesorius II: Ką jau čia bepadarysi. Tik šiaip norėjau su kuo nors pasidalinti.


2014 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

Vagone

Niekad taip ir nesupratau krykštavimų apie džiaugsmingą vaikystę ar nerūpestingą paauglystę. Ir man labai dažnai daros gaila vaikų, pakniopstomis skubančių paskui lekiančius ir nuolat vėluojančius tėvus. Gaila ir jaunų, tokių 13-14 metų paauglių, kurie savo vasaros atostogas leidžia ant išlankstomos lovelės 3 asmenų šeimai per mažame ir vis tiek brangiame dviviečiame kambarėlyje kur nors prie jūros. Ant suolelio prie poilsinės vartai žurnalus, kuriuose rašoma apie paaugliams, atseit, svarbius dalykus: madą, pasimatymus, vakarėlius, net alkoholį. Skaitai, kad dabar yra "labiausiai pašėlę metai". O iš tiesų sėdi ir džiaugiesi, jei bepoilsiaudami tėvai nesipyksta ar nesiskiria... Jei žaisi su vaikais, kaip darydavai dar prieš porą metų, sakys, nebrendyla, jei šneki su vyresniais - sako, esi tik vaikas. Visų problemas jau supranti, bet dar neturi galios jų spręsti.
Užvakar, pakeliui į Stokholmą, sutikau du vaikus. Pirmasis, kokių dešimties metų berniukas, važiavo tylus ir mandagiai, bet trumpai atsakinėjo jį kalbinti mėginusioms tetoms. Banano nevalgė. Šokolado neėmė. Taip, eina į ketvirtą klasę. Taip, važiuoja į Stokholmą. Tetos galiausiai išlipo. Suskambo telefonas ir vaikas atsiliepė - taip, dar turi gerti, ir bandelę dar turi... Oi, nutrūko ryšys. Ne, ne alkanas. O aš matau, kaip to vaiko skruostais bėga ašaros. Tas, su kuo jis kalbėjo, to negalėjo pastebėti. Nes vaikas labai stengėsi atsakinėti linksmai. Gal ten skambino ką tik perone atsisveikinusi močiutė. O gal senelis, kuris, kad ir sirgdamas, vis tiek norėjo palydėti anūką. Berniukas pažiūri į įdėtą bandelę, ir jam dar graudžiau...
Į vagoną įlipo paauglė. Paklausė, ar gali pakrauti telefoną. Laukė laukė, pasilenkus, kad užtektų laido, galiausiai telefonas pasikrovė ir įsijungė. Paskambino mamai. Mama lyg tai aiškina, kad naujais mokslo metais mergaitė nebegalės lankyti plaukimo. Dėl kažkokių ten priežasčių. Mergaitė nusimena, bet ilgai nesiginčija. Myliu, sako, ir deda ragelį. Sėdi, o vaikiškai užteptas tušas bėga veidu.
Aš buvau trečia tame vagone, bet aš jau nebeturėjau jėgų verkti. O pagelbėti irgi negalėjau.

2013 m. lapkričio 10 d., sekmadienis

Nepalieka karo lauke

Kopenhagos Centrinėj žmonės, nestoviniuoja, gūžiasi, traukiasi iš perono: lipa į traukinį arba skubriai eina eskalatoriaus link. Ant suoliuko, išsivynioję maistą bei spardydami keliose kuprinėse supakuotą mantą, šūkauja du vyrai. Vienas jų - užsismaukęs megztą kepuraitę su užrašu "Denmark" ant kaktos. Pašalinei ausiai atrodytų - dėl butelio susimušė benamiai.
Traukinio konduktoriai diskutuoja, ar kviesti policiją - tiek įsikarščiavę, kad susimuš. Bet kaip čia kviesi, jei dar nesimuša. Rėkauti perone nėra draudžiama. O šūksmuose - lietuviški garsai. Prieinu arčiau:
- Palieka!!!! Palieka karo lauke! Ir anglas, ir prancūzas palieka!
- Nepalieka! Nori, kad trenkčiau? Nepalieka...
- Palieka, lietuviai palieka! Aš tau pasakysiu: tik vienteliai rusai, tik rusai draugo karo lauke nepalieka!!!...

2013 m. spalio 14 d., pirmadienis

Veržia juostelė su kortele-raktu ant kaklo

Kvaiša su nemylimu jaunikiu: ir geras. Ir protingas. Ir su perspektyva. Ir užtikrintas. Ir laiku. Ir kantrus. Ir žino, ko nori. Ir tėvams patinka. Ir per daug nespaudžia. Gali jį ne tik kitiems parodyti, bet ir pasirodyti. Ir visos kitos oho kaip jį griebtų, kad tik būtų. Ir klaidas atleidžia. Ir atostogų išleidžia...

O man vis prieš akis ta pūguota diena, kai pirmakursė, po vieno interviu žurnalui, ėjau Universiteto gatve. Žinojau, kad tokį darbą dirbčiau kad ir už dyką. Kad vardan tokių akimirkų, tarsi atskiesdama vyną vandeniu, atlikčiau ir nuobodesnes užduotis. O kai nesimato tokių dienų, tai veržia juostelė su kortele-raktu ant kaklo.

Išsitatuiravau sąmonėje, kad dabar, kol kas, kuo geriau atliksiu tai, ką darau, ir būsiu visada laiku ir tiek kiek reikės ten, kur esu. Paskui tik žiūrėsiu. Tik paskui.

2013 m. spalio 11 d., penktadienis

Valgyklos šnekesiai

Kompanija didžiulė, tarsi miesto rajonas, kur kiekvieną naują atvykėlį sutinka keliasdešimt tūkstančių kolegų. Kelios dešimtys iš to paties aukšto, keli prie to paties stalo. Naujokė ir jie.

-
1.

- Tu turi vaikų?
- Ne, kol kas ne.
- Aš turiu, du. Geriau anksčiau pradėti, kad būtų baigta. Nėra kada gyventi. Aš irgi tikėjausi, kad keliausiu, važinėsiu į visas komandiruotes, o va. Svarbu prioritetai. Mano prioritetas tikrai ne vaikai. Darbas man daug įdomesnis ir svarbesnis.
- Kokio jie amžiaus?
- Vyresnis 3,5, o jaunesnis 7 mėn.
- Kaip šnekiesi su vaikais? Nes juk tavo gimtoji - kinų, o vyras danas?
- Jie kiniškai tik supranta. Supranta, bet vyresnysis priešinasi viskam, kas susiję su Kinija. Kalbai, išvaizdai, daiktams. Pavyzdžiui, aš turiu draugę, kuri irgi kinė bei turi vaikų. Kai susitinkame, maniškis su jais nežaidžia, eina iš karto prie danų vaikų.
- Tad kalbate daniškai?
- Ne, na, aš su jais iš viso nekalbu.
- Kaip tai?
- Nėra kada. Iš ryto išeinam 6 ryto į darbą, grįžtu pusę penkių- šeštą. Jie eina miegoti septintą. Kada kalbėti?
Nebent, kai reikia paraginti, kad paskubėtų - pora frazių. Baruosi paprastai kiniškai...

-

2.

- Jūs čia dirbate 26 metus. Turbūt, visus pažįstate.
- Kai pradėjau, čia dirbo tik 4000 darbuotojų. Dabar - dešimt kartų tiek. Buvo laikas, kai konsultavau gal kelis tūkstančius, visais IT klausimais... Tada daug pažinojau. Dabar nebe. Nors būna, su kuo nors susitinku, krūpteliu, oi, kaip paseno. O kaipgi aš pati atrodau? Girdžiu, man sako, o, aš tave atsimenu iš balso. O aš atsakau, cha, aš tave beatsimenu net nebe iš balso, o vien iš pavardės...











2013 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis

Geriausia važiuoti atbula

Po poros labai intensyvių interviu man važiuojant namo, į autobusą įlipo Švedijos šnekiausias žmogus. Atsiklausė, ar gali prisėst, mat jam smagiausia važiuoti atbula - taip matai, kad tolsti nuo pradinės stotelės. Be to, tai saugiausia autobuso vieta. Be to, žmogus juk gali turėti ir savo keistenybių. Per penkias stoteles jis man dar papasakojo:
- Kad važiuoja apžiūrėti naujos miesto dalies, nes dabar juk neseniai pastatė visą kvartalą. Ar aš jį mačiau? Tikrai daug geresnį, nei kita neseniai pastatyta miesto dalis su ta vienintele didele stikline parduotuve - ir kas per laukus į ten trenksis? O šis kvartalas pačiame centre ir viskas šalia: parduotuvės, sporto klubas, darbas, namai. Juk taip ir turi būti, jei saugoma aplinka, mažinamas eismas, t.t.
- Kad važiuoja iš sūnaus, kurio vardas G., ir kuris gyvena ten ir ten. Jam 38, turi vaiką, kurio vardas B. Sūnus yra inžinierius. Kitas sūnus, kuriam 32, dirba ten, augina du vaikus, tokiais vardais ir gyvena Norvegijoje. Ir dar pakeleivis turįs vieną dukrą, 27 m. Ji vaikų neturi, bet daug keliauja, nes yra SPA centrų vadovė. Bent jau daug uždirba. Nors vaikų, kaip sakyta, neturi. Tiesa, ji šoka salsą. Dabar populiaru, o gal ir visai nieko - visiems naudinga pajudėti.
- Kad dabar gyvena pas sūnų G.
- Kad pats kilęs ne iš Malmės, o iš kito miesto, kuris kaip ir kaimas - ką ten, viena gatvė, 10 min. ir miestas baigiasi. Tiesa, uostas didelis, per dieną atplaukia ir išplaukia bent keturi dideli keleiviniai keltai - kas galėtų pagalvoti. Nors Malmė irgi ne Hamburgas ar Miunchenas, o vis dėlto... Gražus miestas, su įvairiais žmonėmis, senamiesčiu. Yra tam tikros gatvės, nuo Triangel iki Centrinės, kurios laikytinos tikrąja Malme, miesto šerdimi. Visa kita - tik voratinklis aplinkui, ar ne taip - juk taip.
- Kad jis turi butą Kroatijoje, su tiek aukštų ir tiek kambarių, terasa ir sodu, kuriame auga kokie penkių skirtingų rūšių augalai, vieno jų net švediško pavadinimo jis nežino, bet to augalo uogos valgomos džiovintos, labai skanios. Papasakojo, kuriuo metų laiku kuris augalas dera.
- Kad dabar jau pensijoje, tad grįžta į Švediją tik trumpam, kad papildomai užsidirbtų, o šiaip - ten, Kroatijoje. Pensininkams nelengva, nes pajamos ima ir staiga sumažėja perpus, o juk reikia ir apsirengti, ir pavalgyti. Buvo tokios paramos, o dabar beliko tik va kokios. Tenka dar truputį dirbti.
- Kad gyvenime yra ir turėjęs vairavimo mokyklą, dirbo ir kitose srityse. Dabar vairuoja autobusą karts nuo karto - ir galva laisva, ir pinigai. Ir malonus darbas.
- Kad žiūrėk, jie perkelė autobuso stotelę, kad kiek užsiplepėjęs žmogus net neišliptum.

Padėkojo už pokalbį, palinkėjo geros dienos ir išlipo apžiūrinėti tos gerai pastatytos miesto dalies.

2013 m. gegužės 8 d., trečiadienis

Konteineris

Stembiagabaritėms atliekoms išmesti Švedijoje yra skirtas konteineris. Jis keliauja iš kiemo į kiemą. Į jį tįsiami baldai, tempiami kilimai, grūdamos spintos... Viskas, išskyrus elektros prietaisus. Suklusau išgirdusi, kaip penkiametė kaimynų mergaitė džiugiai sukrykštė, pamačiusi konteinerį. Supratau, kad jis bendruomenei reiškia gana daug.

Dienos metu kaimynai neša daiktus iš butų ir rūsių į konteinerį, o vakarėjant - iš konteinerio. Nes visada atrodo, kad paties padėvėta sofa yra prastesnė, nei kaimyno išmesta padėvėta sofa. Kartais netikėtai susitinkama jau konteineryje. Tada tarsi mėginama kažkaip pusiau atsiprašant aiškintis, kad "tik žiūrim".

Renginys truks dar keturias dienas.